Aš myliu tave

body positive, gerry weber, dydis nesvarbu, plus size fashion„…o jeigu myli, tai myli visą žmogų, koks jis yra, o ne kokį norėtum, kad jis būtų“,- Lev Tolstoj „Ana Karenina“.

Nors iš tiesų norėjau papasakoti apie savo nesibaigiančią meilę suknelėms.

Man nesvarbu, koks tai metų laikas, nes aš jomis mėgautis galiu ir mūvėdama kelnes ir tiesiog vaikščiodama po miestą nuogomis kojomis. Man nesvarbu jų ilgis, plotis ar spalva. Kartais, kai viena suknelė man atrodo nuobodokai, aš ją suderinu su kita suknele. Taip, būtent, ant suknelės užsivelku kitą suknelę ir bėgu reikalų tvarkyti. Nes taip smagiau ir pati save nustebinu kaskart užmetus žvilgsnį į atspindį vitrinoje.

Dažnai mėgstu savo mylimąsias derinti su švarkais, žaketais ar lengvais paltais. Kuomet prasegtas vieno iš minėtųjų  priekis tik šiek tiek atskleidžia siluetą ir visam deriniui suteikia paslapties… o kas gi slepiasi po šiuo apdaru?

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Didžiuojuosi kiekvienu žingsniu žengtu link meilės sau

body positive, meilė sau, dydis nesvarbu

Labas vakaras.

Ilgai galvoje sukosi rašyti ar ne.

Mano kelias į savęs, savo kūno pripažinimą, kad esu tokia, kokia esu, vyksta be proto seniai. Klumpu, kylu, vėl klumpu, bet iš visų jėgų stengiuosi susidraugauti su savimi. Tiesa, šiais stereotipų ir lieso kūno kulto laikais, ta kova be proto sunki, išsunkianti ir kartais atrodo tokia beviltiška.

Augau šeimoje, kurioje maistas buvo tikrai ne toks, kad vien daržovės ir visi kiti sveikos mitybos elementai. Tai buvo normalios tradicinės šeimos maistas. Nebuvau stora, bet ir ne sliekutis. Tačiau visada jaučiau tą tokį spaudimą, kad reikia žinoti, kaip atrodai, kad reikia atitikti standartus. Augant pradėjau nekęsti savo kūno, pavydėti draugėms, kurios lieknutės ir valgė be problemų bandeles, ledus ar tai, ką sau jau ribojau. Dieve, o juk tada aš tikrai buvau tik paauglė. O jau turėjau įvarytus kompleksus. Su kiekvienais metais, su kiekvienu gyvenimo laikotarpiu tie kompleksai tik augo ir bujojo.

Po pirmagimio prasidėjo mano tikrasis pragaras. Nėštumo metu laikraščių ir televizijos priburtos iliuzijos apie rožinę mamystę dužo ir skilo su lig kiekviena diena. Neramus mažylis, nemylimas žmogus šalia, pati nebežinanti, kaip gyventi su tuo gyvenimu, kuriam visiškai nebuvau pasiruošusi.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Dievinu sijonus, bet sijonkelnes – dar labiau

Plius dydis, Plus size, culottes, style, blogger, fashion

Sijonkelnės arba tarptautinėje mados arenoje kulotėmis vadinamas drabužis yra mano vienas mėgstamiausių pasirinkimų. Aš galvoju, kad jos buvo sukurtos tokioms kaip aš, nemėgstančioms apsispręsti, ar sijonu, ar kelnėmis šiandien norisi apgaubti savo ilgąsias gazeles.

Drabužis šiek tiek atveriantis fantazijos erdves. Gali nešioti jas tiek su aukštakulniais, tiek su sportinio tipo avalyne, kai norisi savo kojoms suteikti laisvadienį.Bet svarbiausias elementas, kad nereikia jų bijoti. Kažkada viena dizainerė man užsiminė: tik drąsios moterys renkasi šį kūrinį. O aš sakau, kad tai tik drabužis ir daug drąsos jį apsirengti nereikia. Juk nesiruoši šokti su guma nuo tilto.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Jaukinuosi save, kaip mažasis princas jaukinosi lapę

Mano istorija nėra kažkuo išskirtinė. Ji apie romaną, trunkantį visą gyvenimą. Bet ne tarp princo ir princesės. O tarp manęs ir mano kūno. Tai pasakojimas apie santykius, kurie savyje talpino daug destrukcijos, kėlė nerimą, priklausomybę ir gąsdino. Ir iš šių santykių niekaip negalėjau ištrūkti. „Kol mirtis mus išskirs“ – buvo pasakyta nebyliai vienas kitam man vos tik gimus.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter