Sudiev, apnuoginta vasara! (be cenzūros)

Jei niekuomet neisi į girią, tau nieko niekada nenutiks, ir tavo gyvenimas taip ir neprasidės.

Foto: Neringa Rekašiūtė

– Neik į girią, žiūrėk, niekur neik iš namų,- gąsdino jie.

– O kodėl? Kodėl man nevalia šįvakar eiti į girią? – nesuprato jinai.

– Tenai gyvena didelis vilkas, jis ryja žmogiukus – tokius, kaip tu. Žiūrėk, neik daugiau į girią, niekur neik iš namų, nes pasigailėsi!

Žinoma, ji išėjo. Nieko nepaisydama išėjo į girią ir tenai, žinoma, sutiko vilką, kaip jie ir buvo bauginę.

– Matai, argi mes tau nesakėme? – sukarksėjo jie.

– Čia mano gyvenimas, o ne pasaka, kvailiai jūs nelaimingi, – atkirto ji. – Aš turiu eiti į girią ir susitikti vilką, kitaip mano gyvenimas taip ir neprasidės.

Ištrauka iš Clarissa Pinkola Estes knygos „bėgančios su vilkais“ (XVI skyrius „Vilko blakstiena“)

Foto: Neringa Rekašiūtė

Vasara į pabaigą, o jos prasmę ir visus priimtus nuotykius į prisiminimų dėžę uždarau kartu su šiuo pasilakstymu su nuogomis vilkėmis Visagino miškais ir ežerais.

Kas yra nuogas kūnas?

Kodėl vieniems jis toks svarbus, kai kiti tik užmeta akį į jį ir eina toliau gyventi gyvenimų?

Man asmeniškai tai reiškia labai daug. Nuo to momento, kai mintys priklausydavo nuo jo būties iki dabar, kai nuogas kūnas kelia mintis, skatinančias mąstyti ir ieškoti atsakymų.

– Kodėl aš jo gėdijuosi?

– Kodėl eidama į nuogas maudynes žvelgiu per petį, ar niekas neplanuoja nugvelbti ant kranto paliktų drabužių. Arba ar niekas neateina?

O kas, jeigu ir ateis. O kas, jeigu ir pamatys? Visi esame nuogybių savininkai. Tik nuo mažumės neturime įpročių to dažnai matyti.  Tam mes visi turim savo priežastis ir atsakymus. Aš nusprendžiau, kad dabar arba niekada.

Fotografės Neringos Rekašiūtės virsmus į nuogybių žaidimus stebėjau visą vasarą. Kol mes visai atsitiktinai atsitiktinį penktadienio vakarą, kai abi norėjom kompanijos, bet nebuvom nusiteikusios atsitiktiniam bet kam, tiesiog susitikom prie vienos vyno taurės viename tikrai neatsitiktiniame vyno nuodėmių ir rojaus taške.

Ir ji pakvietė tapti jos nuogų burtų dalimi.

Ar buvo baisu fotografuotis?

Ne.

Įdomi dalis buvo ta, kad aš specialiai stebėjau savo mintis apsinuoginant prieš fotokamerą. Man atrodė, kad nuogumas tapo tam tikru drabužių sluoksniu.

Ir tie pakeleiviai, kartais susirinkdavę meškeres prie pat kadro arba žingsniuodavę 50 metrų toliau nuo mūsų, nepasirodė, kaip gąsdinantis faktorius.

Ne, fotografuotis nebaisu. Nes mintyse susidėliojau scenarijų tokį, kuris visus įgalino būti tos fotosesijos dalimi 😉

Ar buvo sunku prisijaukinti vaizdus?

Taip.

Būti nuogai prieš kamerą, kai samanos tampa patalais, paparčiai plaukų segėmis, o vanduo permatoma suknele nėra toks sunkus darbas, kaip vėliau jaukintis tuos vaizdus materializuotoj formoj atsirandančius prieš akis.

Negalvojau, kad pastarasis veiksmas bus toks intensyvus ir reikalaujantis tiek daug susikaupimo kontroliuojant minčių uraganą.

Žiūrėjau po truputį, lyg iš naujo atrandant save. Smegenų viduje įsivaizduota gazelė realioje fotografijoje tapo vilke.

Pirmą akimirką, prieš visų nuotraukų peržiūrą, širdis kalatojosi lyg būtų priversta šokti nuo 9 aukšto. Tiek daug dar nežinau apie save.

Atsidariau.

Perbėgau.

Uždariau.

Panėriau į šaltą Beržoro ežerą.

Foto: Neringa Rekašiūtė

Išsibudinau ir dar kartelį peržvelgiau skirdama daugiau laiko kiekvienai jų.

Ne, ne visos tapo mylimiausiomis, bet visose esu aš tokia kokia esu: be drabužių, makiažų, sušukuotų tobulai plaukų, retušuotų sluoksnių ir pastovios šypsenos.

Kodėl fotografavausi nuoga?

Visuomet norėjau nuogo kūno fotosesijos ir būčiau atsidavusi tik į dviejų fotografių rankas. Viena jų – Neringa.

Ji pati pasiūlė sudalyvauti šiame nuotykyje. Ir nors šiek tiek dvejojau, šiek tiek bijojau, tačiau linktelėjau ir šiam nuotykiui.

Sutinku su mintimi, kad nuogas kūnas neįgalina moters tapti stipresne ar daugiau galinčia nei kitos.

Man tai labiau jėga valdyti save ir priklausyti tik sau.

Galiu tą jėgą parodyti atsistodama ant scenos prieš 400 akių, galiu tai padaryti sukurdama ir vykdydama sudėtingiausius projektus, augindama vaikus, kurdama teorijas ir darydama jas pagrindžiančius darbus. O taip pat galiu ir apsinuogindama, bet kartu nelikdama nuoga.

Per daug laiko praleidžiu prie svarstymų: o kas bus, jeigu sutiksiu vilką. Per daug ilgai žaidžiu vandenyje, kurio  materija man pačiai jau darosi per klampi.

Taip, ši vasara buvo nepalyginamai kitokia. Visų pirma aš valdžiau savo laiką joje. O antra – gebėjau pasiimti viską, kas tik įmanoma.

Buvo nusivylimų, bet kartu ir dar daugiau atradimų. Tačiau visą šį periodą, kaip niekada anksčiau, manyje kirbėjo kirminas: – Giedre, eik toliau, bandyk daugiau, galvok giliau. Bandau įsivardinti savo baimės šaltinius. Kas gali blogiausia nutikti, kai didžiausias tamsos taškas palies mane. Tam padeda ne tik literatūra, apsilankymai pas psichologą, bet ir išmintingi žmonės su nepatogiais klausimais byrančiais į mane.

Kodėl nepradėjus žengti pirmyn į mišką būtent su šiuo nuotykiu? Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia viso miško, bet tik mažą plotelį jame.

Sudiev, karšta apsinuoginusi vasara.

Laba diena, sielą išaukštinantis spalvotasai ruduo.

Fotografė: Neringa Rekašiūtė (Neringa Rekasiute Photography)

Pagalbininkė: Melita Vilkevičiūtė

Be autoriaus sutikimo nuotraukų platinti negalima.

SHARE:


1 comments so far.

Įrašo “Sudiev, apnuoginta vasara! (be cenzūros)” komentarų : 1

  1. Gerta parašė:

    Dieviškai gražios nuotraukas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

ĮKVEPIANTYS VIDEO