Ar gali 3 neužsisegantys sijonai užgožti visą vasarą?

img_6201
Man ši vasara buvo išskirtinė.

Visų pirma jau vien dėl to, jog tiek daug žmonių patikėjo ir padėjo garsiai įvardinti dramblį esantį tarp daugelio iš mūsų. „Vasarai dydis nesvarbus“. Ir tą akimirką, kai jis iššoko iš vaizduotės ir tapo realybe, mano vasara prasidėjo.
image1
Atspirties startas- pasimatymai. Ne bet kokie, o bėgiojimo ritmu su savimi. Pirmąją pamoką įsisavinau su kaupu. „Bėk lėtai“. Ir bėgau. Žinoma, emocijų eigoje, pradžia buvo labai intensyvi. Norėjau tai daryti ryte, vakare, tada vėl ryte ir vėl vakare ir taip kiekvieną dieną. Bet ateina ta akimirka, įsimylėjimą ir susižavėjimą keičia rutininė meilė. Tokia, kai ne visuomet norisi autis tuos Adidas batelius, spraustis į XXL dydžio marškinėlius ir bėgti. Kartais nebūdavo nuotaikos, dažnai tingėdavau arba tiesiog „o gal rytoj“ momentas. Prievarta nedominavo. Viskas laisva valia su šiek tiek papildomų motyvacijų iš šono.
Ir galiu pasakyti drąsiai: mėgavausi ir didžiavausi kiekvienu užnugaryje paliktu metru, o vėliau ir kilometru, kol tai tapo įprasta daugiskaita. Man nebuvo sunku bėgti, nes dar pradžioje aš sau aiškiai įvardijau: mano tikslas pamilti bėgimą. O žinot, kaip būna su tais tikslais: kartais jie išsipildo, o kartais- ne! Ir eureka! Aš jį pamilau. Ir eureka! Aš nubėgau net 10 km vietoj planuotų 4.3, kai prieš metus net kilometras man atrodė pragaištis. Ir Eureka! Aš nenutirpdžiau nė vieno kilogramo bėgimo metu, nes tai nebuvo mano tikslas. Ir ko tu čia džiaugies,- pagalvos ne viena ir ne dvi skaitytojos. O džiaugsmas tame, jog visą vasarą aš mėgavausi sportu, kurio ankščiau nekenčiau. Jo atsiradimui mano kasdienybėje suteikiau kitą prasmę ir požiūris į jį kardinaliai tapo kitoks. Gal kaip ir kasdieniniuose santykiuose su žmonėmis, kai nesusidarai nepamatuotų lūkesčių ir vilčių, kurias turėtų jie pateisinti, tuomet mėgaujiesi kiekviena akimirka būnant kartu. Taip ir čia. Aš tiesiog atsipalaidavau ir bėgau be jokių išaukštintų sulieknėjimo tikslų. Eureka!

O tuomet jau kaip pradėjo bėgti ir atbėgti visokie nauji pabandymai ir išbandymai… Vos spėjau gaudyti ir stabdyti savo emocijas jų metu.
Labai jau norėjosi pakutenti tuos įvairiausius mitus ir standartus.
Ir kutenau ir juokiausi, ir kartais nervinausi, kai neišeidavo paprastai sustabdyti longboard‘o taip kaip reikia. O iš šono atrodė taip lengva… bet tik ne tuomet, kai pats tampi tuo, kurį stebi esantys šonuose. Tačiau smagumą sukeliantis riedėjimas, kai treneris lyg ir netyčiomis ištiesia ranką ir pastumia į priekį bei rikteli „tu tik atsipalaiduok ir pajausk malonumą“, yra nerealus.
img_6202

image1-1

Ir ne taip aiškiai prisimenu, ar taip pat nerealiai jaučiausi, kai sukausi aplink stulpą. Gal skambėtų tiksliau, jeigu pasakyčiau: kai bandžiau suktis aplink tą metalinį stulpą. Draugė pasiūlė. Aš sutikau. Paprasta kaip du kart du. Susiradau trumpiausią sijoną, tris kartus mintyse peržiūrėjau Demi Moore filmo „Striptizas“ geriausius momentus ir morališkai buvau pasiruošusi visa tai atkartoti. Lengvai nesigavo. Ir net drąsiai galiu išbraukti pirmąjį žodį „lengvai“. Nesigavo. Pasisukau, pažvygavau, kad sukuosi, bet šliuožti į stulpo viršų atsisakiau. Man, asmeniškai, įdomiausia dalis buvo tai, kokias moteris tikėjausi sutikti ir kokias sutikau. Ir vėl tie įsivaizdavimai pagrįsti stereotipinio mano mąstymo. Jie buvo paminti ir numarinti iškart pravėrus duris.

Tuomet išaušo laikas oro jogai. Tai toks reikalėlis, kai darai jogos pratimus ore ant specialių juostų. Pirmas klausimas, kuris man natūraliai kilo, ar tos juostos nepasiduos akistatoje su manimi? Trenerė nusijuokė ir grakščiai papurtė galvą. Bet visgi perspėjo, jog bus tam tikrų pozų, kurios didesnių matmenų kūnui gali pasirodyti nemalonios. Ir tikrai taip, buvo tokia viena. Bet tik viena! Visoms kitoms mano kūno dydis nebuvo svarbus. Gal svarbiau buvo mano baimės dydis. Nes juk, o dieve, nukrisiu, iškrisiu ir užsimušiu. Ant tiek ji didelė buvo toje akistatoje su virvėmis. Ant tiek aš dar nepasitikiu savo kūnu. Tai buvo puiki patirtis man. Nė viena kūno dalelė manęs nenuvylė. Netgi priešingai, po šio užsiėmimo aš dar labiau džiaugiausi juo ir jo gebėjimu mane nustebinti. „Pasitikėk manim ir leisk man atlikti savo darbą. Paleisk baimės persunktas mintis. Tiesiog pasitikėk manimi“.
Dar niekada nesijaučiau taip fiziškai atsipalaidavusi kaip po oro jogos. O galvojau: nueisiu, pasijoginsiu ir tada jau galėsiu eiti pabėgioti. Bet…Kojos linko per kelius ir greičio pedalo spaudimas atrodė kaip pati sunkiausia tos dienos užduotis. Nebėgiojau nei tą, nei kitą dieną.
img_6200

image1_1

Logiškas šio rašinio tęsinys turėtų skaitytis maždaug taip: „ir, žinote, vasaros pabaigoje aš jau svėriau 9.3 kg mažiau“.
Bet realybėje išėjo taip, jog vasaros pabaigoje aš nebeįtilpau į tris sijonus. Savo kūno pokyčius jau metus matuoju savo drabužiais. Tiesiog. Kaskart, kai lipdavau ant svarstyklių jos man sakydavo daug daugiau nei tik skaičius. Aš vertindavau save pagal tai, kurioje vietoje sustodavo rodyklė. Sulig svarstyklių išmetimu ne tik iš savo namų, bet ir iš savo minčių, aš atradau daug malonumų tame, ką darau. Nes į pasivaikščiojimą su drauge, teniso treniruotę po sunkios darbo dienos ar sporto salę einu ne dėl skaičių metaliniame įrenginyje, o dėl to, kad tiesiog noriu tai daryti. Taip pat, kaip ir noriu išgerti ledų kokteilį ar suvalgyti skaniausią spurgą mieste. Nes ir tokių malonumų aš noriu ir, svarbiausia, galiu savo kūnui suteikti.
Ir būna etapai, kai sijonai nesustodami sukasi aplink liemenį. Kaip ir ne išimtis laikotarpiai, kuomet seniai matuotų sijonų sagelės nebesiekia kilpelės. Ir būtent šią vasarą buvo tas etapas, kuomet mano kūnas plėtėsi. Nesupratau. Klausiau savęs, kas čia vyksta. Supanikavau. Ir ties antruoju sijonu, kai jau buvau bepradedanti save kaltinti, engti ir net menkinti, gan garsiai pasakiau „STOP“. Aš esu atsakinga ne tik už savo kūną, bet ir už sielą, esančią jame. Mano savivertė negali kisti nuo to, kokiam etape esamajam laike yra mano išorė.
Kelyje į teigiamą savo kūno suvokimą vieną pamoką aš išmokau gan neblogai. Niekada neskubėti visais įmanomais būdais šalinti paviršutinių pasekmių, bet kaip galima atidžiau ieškoti priežasčių, kas ir kodėl manyje vyksta. Bet apie tai papasakosiu daugiau kitame įraše.

Ir pabaigai galiu pasakyti drąsiai: mano vasara buvo nuostabi! To nepakeis joks atstumas tarp sagelės ir kilpelės.
img_6203

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

ĮKVEPIANTYS VIDEO