Projektai

Didžiuojuosi kiekvienu žingsniu žengtu link meilės sau

body positive, meilė sau, dydis nesvarbu

Labas vakaras.

Ilgai galvoje sukosi rašyti ar ne.

Mano kelias į savęs, savo kūno pripažinimą, kad esu tokia, kokia esu, vyksta be proto seniai. Klumpu, kylu, vėl klumpu, bet iš visų jėgų stengiuosi susidraugauti su savimi. Tiesa, šiais stereotipų ir lieso kūno kulto laikais, ta kova be proto sunki, išsunkianti ir kartais atrodo tokia beviltiška.

Augau šeimoje, kurioje maistas buvo tikrai ne toks, kad vien daržovės ir visi kiti sveikos mitybos elementai. Tai buvo normalios tradicinės šeimos maistas. Nebuvau stora, bet ir ne sliekutis. Tačiau visada jaučiau tą tokį spaudimą, kad reikia žinoti, kaip atrodai, kad reikia atitikti standartus. Augant pradėjau nekęsti savo kūno, pavydėti draugėms, kurios lieknutės ir valgė be problemų bandeles, ledus ar tai, ką sau jau ribojau. Dieve, o juk tada aš tikrai buvau tik paauglė. O jau turėjau įvarytus kompleksus. Su kiekvienais metais, su kiekvienu gyvenimo laikotarpiu tie kompleksai tik augo ir bujojo.

Po pirmagimio prasidėjo mano tikrasis pragaras. Nėštumo metu laikraščių ir televizijos priburtos iliuzijos apie rožinę mamystę dužo ir skilo su lig kiekviena diena. Neramus mažylis, nemylimas žmogus šalia, pati nebežinanti, kaip gyventi su tuo gyvenimu, kuriam visiškai nebuvau pasiruošusi.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Jaukinuosi save, kaip mažasis princas jaukinosi lapę

Mano istorija nėra kažkuo išskirtinė. Ji apie romaną, trunkantį visą gyvenimą. Bet ne tarp princo ir princesės. O tarp manęs ir mano kūno. Tai pasakojimas apie santykius, kurie savyje talpino daug destrukcijos, kėlė nerimą, priklausomybę ir gąsdino. Ir iš šių santykių niekaip negalėjau ištrūkti. „Kol mirtis mus išskirs“ – buvo pasakyta nebyliai vienas kitam man vos tik gimus.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Mylėti save – jaunai merginai misija neįmanoma?


Mylėti save – jaunai merginai misija neįmanoma. Tokia nuostata kažkokiu būdu mano jaunatviškoje galvoje įsitvirtino jau vos perkopus dešimties metų ribą. Jau tikrai fone galiu išgirsti skeptiškesnių žmonių (ypač moterų) prunkštelėjimą – juk ji dar per maža visa ką suvokti. Ir sutinku, ir nesutinku – tada tai atrodė rimta, dabar manau, kad nebuvo labai suaugėliškai rimta, tačiau tokia „tiesa“ buvo tikrai laki ir prilipo labai labai ilgam. Bet gal apie viską nuo pradžių.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Mane išmokė visas gyvenimo bėdas ir problemas suversti svoriui ir veidrodžiui

Body image
Buvau, esu bei, matyt, jau ir liksiu „pliusinio“ dydžio.
Ne, manęs niekas neužgauliojo mokykloje. Ne, manęs niekas neskriaudė kieme. Gal kartą ar kitą, tačiau gyvenimo man bendraamžiai labai negadino. Visada su jais sutariau, visada buvau sava. O, jei ir nesava, tai skaudžių komentarų nelabai ir pamenu.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Jei viską reikėtų apibrėžti vienu žodžiu, tas žodis būtų baimė

fim
Jau darželyje buvau „ta stora“: aukšta, stambi ir kitokia nei kiti vaikai. O norėjau būti kaip visi, norėjau ir aš dėtis gražias rožines sukneles, madingus drabužius, tokius, kokius nešioja visi vaikai. Bet taip niekada nebūdavo. Darželyje per šventes visos mergaitės būdavo princesės, fėjos, snieguolės, o kas buvau aš? Karlsonas! Storas aukštas Karlsonas.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Karas su kilogramais vardan „laimės“

Foto iš asmeninio Viktorijos albumo Foto iš asmeninio Viktorijos albumo
Paauglystėje simpatija mane pavadino stora. Šiandien aš nusijuokčiau jam į veidą ir specialiai nueičiau suvalgyti ledų. Bet tada man buvo keturiolika ir aš buvau silpna, todėl tie žodžiai mažo vyruko pavidalu apsigyveno kažkur smegenų kamputyje ir po truputį augo. Kaskart, kai žiūrėdavau į veidrodį arba eidavau pro parduotuvių vitrinas, tas piktas vyrukas iš kampučio šnabždėdavo „stora, stora, stora“ ir versdavo jaustis nejaukiai.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Mano kūnas – mano kelias

Foto "Briedis ir garbanė" Foto „Briedis ir garbanė“

Aiškindamasi santykius su savimi ir savo kūnu niekada nesistengiau įtraukti aplinkinių. Viskas atrodė, kaip didžiausia mano gyvenimo silpnybė, kuria buvo be galo gėda dalintis ne tik su tėvais, bet ir artimiausiais draugais. Kūno baimės ir savęs menkinimo tema neegzistavo jokiuose pokalbiuose. Viską išgyvenau viena ir stengiausi, kaip įmanoma stipriau maskuoti po savimi pasitikinčios, komunikabilios ir, žinoma, jokių kompleksų neturinčios asmenybės kauke.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Nepasaldintos 17 dienų

Šiandien skaičiuoju 17ą dieną be saldėsių. Iki begalybės džiaugiuosi savo pasiryžimu ir jo tęstinumu.
image2_1
Bet labiausiai mane nenustoja įkvėpę atradimai, vykstantys šių dienų laikotarpyje. Svarbiausias jų- mąstymas.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Ne, ačiū, cukraus nereikia

Mano didelis noras pastaruoju metu yra atsisakyti cukraus.
Na, pačio balto cukraus aš ir taip šaukštais nekapoju. Tačiau norėčiau paleisti iš savo gyvenimo visus produktus pagamintus cukraus pagrindu.
Giedre, nesvaik, juk taip skanu yra pasmaližiauti (šnabžda mano apsalęs protelis).
Aha, tik man kažkaip nesigauna apsiriboti vienu kąsneliu. Tik šiek tiek, tada dar mažutėlį gabalėlį ir jaučiu, kaip nuo nedidelio pasmaližiavimo tai tampa kasdienine priklausomybe. O priklausomybė man, kaip laisvai asmenybei, skamba gan vangokai.
Taip atrodė mano natūrali reakcija, sužinojus, kiek cukraus pateko į mano organizmą vieno valgio metu. Taip atrodė mano natūrali reakcija sužinojus, kiek cukraus pateko į mano organizmą vieno valgio metu.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter