Kaip aš „išsitaškau“

Ar jums būna tokių akimirkų, kai norisi iš savęs paleisti visą energiją. Rodosi, kad tuoj sprogsite, jeigu visko nepaleisite. Vieni tai padaro gerai išsirėkdami, kiti – nubėgdami papildomus 10 kilometrų ( angliškai tai skambėtų „extra mile“), o treti – palieku vietos jūsų būdui…

Aš šį išsikrovimą vadinu „išsitaškymu“ ir jis įvyksta per šokį. Labai dažnai su draugėmis juokaujame, kad laikas eiti pašokti ant stalų. Nors, tiesos dėlei, paskutinį kartą ant stalo šokau prieš gerus „nepamenu kiek“ metų, bet posakį labai drąsiai naudoju dar ir dabar.  Na, bet ir be stalo yra vietos, kur pašokti. Ir man labai dažnai net nesvarbu, kur aš tuo metu esu, ką veikiu ir su kuo būnu, bet išgirdusi muziką, kuri skatina kelti rankas į viršų, o klubus vingiuoti kairėn ir dešinėn, aš tokiu pasiūlymu ir pasinaudoju. Kartais tai nutinka bare, o kartais tiesiog darbe, kai užgroja imponuojantys garsai.

Man patinka šokio metu pabėgti nuo aplinkos. Jeigu kažkada mokyklos šokiuose mes tai dažniausiai darydavome porose, tai dabar šokis tapo individualia išraiška, kuriam nebereikia porininko. Esu aš, mano kūnas ir muzika, kurios skambesiai išjudina iš vietos. Net ir muzikos ritmų kartais užtenka tiesiog skambančių mintyse.

Ir nors neseniai perskaičiau apie tokį terminą  „masinis šokis“ ir tai, kaip jis didina individo vienatvę.

Ištrauka iš knygos „Kūno raiška šiuolaikiniame socialiniame diskurse“ aut. Nijolė Keršytė

Tačiau vis tiek manau, kad šokis be partnerio mane emociškai paveikia stipriau. Tuomet aš užsimerkiu, atsipalaiduoju, negalvoju apie žmones esančius aplink mane ir šoku. Leidžiu kūnui judėti ta linkme, kuria jis nori. Krypuoti tokiu ritmu, kokį jis pats girdi. Aš leidžiu jam šokti tiek, kiek tuo metu yra jėgų. Tą akimirką sau aš esu diva sklandanti šokių aikštelėje, t.y. gyvenu savo akimirkas, o pasaulis aplink mane – savo.

Jeigu nesate niekada bandęs tokio išsikrovimo/ atsipalaidavimo/ išsilaisvinimo būdo, tai labai rekomenduoju leisti sau bent pabandyti porą akimirkų išsišokti.

Mano patarimai norintiems, bet šiek tiek bijantiems:

  1. Susiraskite erdvę, kurioje jaučiatės komfortabiliai. Nebūtina savęs versti šokti kabinete pilname kolegų. Bet gal yra virtuvėlė arba kitos patalpos, kur tuo metu nieko nėra ir jūs galėtumėte laisvai bent minutę pašėlti. Žinoma, namai – idealiausia vieta, bet ne visuomet jie būna po ranka.
  2. Nesijaudinkite dėl to, kaip atrodote iš šono. Suprantu: lengva pasakyti, bet sunku padaryti. Man labai padeda – užmerkti akis. Tuomet aš nieko nematau ir įsivaizduoju, kad ir manęs niekas nemato. Nes logiškai pagalvojus, koks kieno skirtumas, kodėl mano vidinė diva nori būtent dabar pašokti. Nepamirškite, tai jūsų gyvenimas ir jūs nusprendžiate, ką su juo darote ( na bent jau dauguma atvejų).
  3. Šokite. Darykite tai, kaip tik jūsų širdis, mintys ir kūnas geidžia. Aš asmeniškai kartais mėgstu „roboto“ judesius, kartais man visai patinka šokinėti aukštyn žemyn, o dar kitomis situacijomis varau „nendrių šokį“. Čia jau kaip gaunasi.

Praėjusią savaitę šį mano pomėgį labai gražiai atskleidė „Julia Janus“, pakviesdama tiesiog eilinius žmones išsilaisvinti per šokį.  Klipo nuotaika lyg atskleidžia visą dizainerės kūrybos gyvavimą: nuo idėjos, gimusios prieš 8 metus, kad reikia sukrutinti vandenis mados industrijoje iki šiandien dienos, kai kūryba nebėra ribojama ne tik dydžiais (išplėtė skalę iki 26 dydžio), bet ir amžiumi bei lytimi. Man patinka, kaip šis prekės ženklas ir toliau stipriai kuria savo pridėtinę vertę, nesistengdamas parduoti tik drabužį, bet visų pirma įkvėpdamas mus pasitikėti savimi, nesivaržyti savo unikalumų bei neriboti įsitikinimais, ką aš galiu ir ko nelabai. Ir svarbiausia, kad tai ne tik tiesiog žodžiai, bet ir realūs darbai.

O, kas jums padeda „išsitaškyti“?

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter
SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

ĮKVEPIANTYS VIDEO