Kas lemia mano gyvenimo sėkmę?

Foto "Eva Grin Photography" Foto „Eva Grin Photography“
Štai, man jau 32eji. Kaip vienas sveikintojas pabėrė “sveikinu įpusėjus gyvenimą”. Taip ir cyptelėjau . Nejuokauk, koks pusė? Trečdalis, geriausiu atveju. Aišku, atsižvelgiant į statistikas, tyrimus ir gyvenimo orakulus, tas jo pasveikinimas gal ir turėjo mokslinės prasmės. Bet aš čia ne apie tai. Pusė, trečdalis, pabaiga…kaip aš visgi vertinu savo gyvenimo sėkmę?
Kokiais kriterijais aš ją galiu išmatuoti?

Pinigų kiekiu asmeninėje banko sąskaitoje?
Karjeros pasiekimais ir šuoliais?
Vaikų, klegančių nuosavo namo kieme, skaičiumi?
Kasmetinėmis kelionėmis aplink pasaulį ir pasiruošimu skrydžiui į mėnulį?
Tobulėjimo kursų diplomais?
Sudaužytų širdžių kiekiu?
Draugų „like‘ais“ socialinėse erdvėse?
Atrodo savaime suprantami kriterijai. Dažnai girdimi, siūlomi ir naudojami.
Išmanesni šiuos kriterijus dar patobulina įvesdami ir tikslesnes jų reikšmes. Pvz.: kiek tiksliai reikia uždirbti, kiek daug pagimdyti, kaip gražiai atrodyti ir t.t. ir pan.
Iš principo šie rodmenys man ilgą laiką nurodinėjo, ar aš gyvenu sėkmingą gyvenimą, ar šiek tiek susimaunu. Dažniau būdavo pastarasis variantas nei sėkmės, o kai kurių kriterijų prizmėje net nekvepėdavo galimybe pavadint savo gyvenimo labai nusisekusiu.
Pradėjusi iniciatyvą “Dydis nesvarbu” labai daug galvodavau, kad kažkas negerai su šiais kriterijais, kuriuos aš vis dar naudodavau savo savijautai apibūdinti.
Vaikų neturiu, mylimųjų širdžių irgi nedaužau, karjera stabiliai laikosi lygumoje, nuosavais namais net nekvepia, kelionių aplink pasaulį dar negaliu sau leisti. O ir “like’ų” kiekis po nuotraukomis labai kintantis.
KINTANTIS.
Štai tas žodis, taip puikiai paaiškinantis visų šių ir panašių kriterijų problemą. Jie visi ligi vieno yra labai lengvai kintantys. Nepriklausomai nuo manęs ir mano norų, jie gali keistis, atsirasti, išnykti, sustiprėti, pamažėti ir t.t.
“Jeigu aš pririšiu save prie jūsų mąstymo, išorinių veiksnių, tuomet lengvai sugriūsiu kaskart pasikeitus vėjo krypčiai”. Panašią mintį neseniai išgirdau iš savo gerbiamo psichologijos profesoriaus. Jis gražiai sudėliojo į lentynėles tai, kuo aš visąlaik tikėjau, bet buvo sunku apibrėžti.
Mano gyvenimo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo mano pačios pasirinkimų ir nuo to, kokią stiprią savivertę aš turiu.
Kasdien susiduriame su begale situacijų, kurios mums kelia pyktį, nerimą, baimę, gėdą, pavydą ir pan. Jau pirmą dieną susimausiu naujam darbe. Tikrai pasirodysiu kaip kvanka eidama viena į koncertą. Niekada nebūsiu gera mama. Visi juoksis iš manęs, kai pamatys su šia aptempta suknele. Nebūsiu sėkminga darbuotoja, jeigu negausiu šio pozicijos. Ji daug stipresnė už mane, tikrai pralaimėsiu tas varžybas. Man niekada nesiseka santykiuose, visąlaik viską sugadinu. Ir vėl jaučiuos nevėkšla. Esu stora, negraži ir niekas manęs tokios nemylės.
Ir tai tik keletas minčių, kurias aš pati pagavau savo galvoje esant tam tikroms kartais ir pastoviai besikartojančioms situacijoms. Dažniausiais atvejais dėl savo, amerikietiškais kalneliais važinėjančios, savivertės kaltę versdavau aplinkai. Jos gyvybę ir galią atiduodavau į kitų rankas. Jeigu kažkas įvyksta gero, ji pasipučia, kaip koks povas. Žiūrėk, kažkas nutiko neigiamo štai jau ji visa susitraukus ir sumenkus iki išnykimo ribos.
Ir atrodo taip norėtųsi tą nuostabųjį ir spalvotąjį povą išlaikyti kuo ilgiau, bet jo vizitai tokie nenuspėjami ir nesukontroliuojamos trukmės.
Niekada nesusimąstydavau, kad galbūt problema ne kituose, bet manyje. Tai, kaip aš projektuoju mintis, kiek daug neigiamoms mintims leidžiu save valdyti, diktuoti žaidimo taisykles ir formuoti mano jausmus ne tik apie save, bet ir aplinką. Juk, jeigu visąlaik pati save vadinsiu durna ir projektuosiu, kad man nepasiseks bei būsiu nelaiminga, tuomet jokie pasaulio burtai to nepakeis. Nebent aš pati viską apversiu aukštyn kojom ir į pasaulį bei pačią save žiūrėsiu iš teigiamos perspektyvos.
Kiek tik ėmiausi naujų veiklų, niekada nesusimaudavau nei pačią pirmą, nei antrą ar trečią dieną, tai kodėl šįkart turėtų būt kitaip.
Eidama be kompanijos į koncertą aš parodau, jog muzika mėgautis galiu ir viena.
Ir, dėmesio, aš myliu save ir tai yra daug stipriau nei begalinis troškimas ir siekis būti mylimai kitų.
„Mano patirtis rodo, jog kai žmogus pradeda aiškiai suvokti, kad būtent jo paties mąstymas ir palaiko varginančius simptomus, ir nelabai įmanoma mąstyti ir elgtis taip kaip anksčiau, o jaustis kitaip, jis gali apsispręsti pradėti po truputį eksperimentuoti su savo mąstymu, žingsnelis po žingsnelio tikrinti naujas prielaidas ir elgesio modelius bei stebėti, kaip tai veikia jo savijautą.“,-citata iš portalo bernardinai.lt pokalbio su psichologu Juliumi Neverausku apie tai kaip kognityvinė terapija padeda iš mąstymo pašalinti „voratinklius“. „Praktiškai nuo mūsų pasaulio pažinimo modelio ir priklauso tai, kaip mes galėsime tvarkytis su iššūkiais ir sunkumais, kaip galėsime realizuoti savo potencialą ir kaip jausimės.“ (Visą strapsnį galite rasti čia)
Aš noriu mąstyti ir elgtis taip, kad mano gyvenimo sėkmė priklausytų tik nuo manęs pačios. Nebeperleisiu jos į kitų rankas, žodžius bei darbus.
Suprantu, kad ne visada mano vidus pajėgs atlaikyti realybės metamus iššūkius, bet aš žinau, kad parklupus visuomet galima atsistoti ir eiti toliau.
Savo gyvenimo sėkmę lemiu aš pati.
Foto "Eva Grin Photography" Foto „Eva Grin Photography“

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

ĮKVEPIANTYS VIDEO