Ne, ačiū, cukraus nereikia

Mano didelis noras pastaruoju metu yra atsisakyti cukraus.
Na, pačio balto cukraus aš ir taip šaukštais nekapoju. Tačiau norėčiau paleisti iš savo gyvenimo visus produktus pagamintus cukraus pagrindu.
Giedre, nesvaik, juk taip skanu yra pasmaližiauti (šnabžda mano apsalęs protelis).
Aha, tik man kažkaip nesigauna apsiriboti vienu kąsneliu. Tik šiek tiek, tada dar mažutėlį gabalėlį ir jaučiu, kaip nuo nedidelio pasmaližiavimo tai tampa kasdienine priklausomybe. O priklausomybė man, kaip laisvai asmenybei, skamba gan vangokai.
Taip atrodė mano natūrali reakcija, sužinojus, kiek cukraus pateko į mano organizmą vieno valgio metu. Taip atrodė mano natūrali reakcija sužinojus, kiek cukraus pateko į mano organizmą vieno valgio metu.

Kalbant šiek tiek rimčiau, tai pastaruoju metu vis jausdavau energijos trūkumą. Ir nevisavertę mitybą kompensuodavau saldėsiais. Viskas lyg sprogo manyje apsilankius greitojo maisto restorane ir užsisakius biurgerio bei bulvyčių kompleksą. Puikiai žinau, kad sveikos mitybos principais nelabai galima vadovautis šiuose restoranuose, bet tas salotos lapas ir dvi pomidoro skiltelės biurgeryje mane papirko. Taip skanu, nors pirštus apsilaižyk. Ir ką daugiau veikti, kuomet turi keletą laisvų akimirkų tarp kąsnių ir kramtymų? Ogi paskaitinėti užrašus ant dėžučių…
800 kcal burgeryje ir 400 kcal bulvytėse.
Matematikos pamokos greitai sugrįžo ir nė sekundės neprireikė išanalizuoti, kad mano kūne buvo 1200 kcal. Ir daug daugiau nei pusė jų atėjo iš cukraus, esančio tame patiekale. 1200 kilokalorijų, kurių naudingumo koeficientas toks žemas, kad nei salotos lapelis nei dvi pomidorų skiltelės jo nesugeba pakelti nuo 0. Visą likusią dieną norėjosi gerti tik vandenį ir viską iš savęs, kuo greičiau išplauti.
Bet įdomiausia buvo tai, kad kol neperskaičiau, tol mėgavausi tuo maistu. Ir labai dažnai, bent jau man būna, kad nežinodama sudėties aš atlaidžiau žiūriu į tam tikrus produktus bei gaminius. Bet, kuomet realiai pamatai iš ko tai sudaryta, pasidaro šiurpu.
Neseniai perskaičiau straipsnį apie „3 dienų detoksikacija nuo cukraus“. Ten radau įdomų faktą, kad cukrus suteikia greitą ir trumpą energijos dozę organizme, po kurios seka tos pačios energijos badas, kuris pasireiškia didesniu cukraus poreikiu. Ir taip išsivysto priklausomybė nuo saldžiųjų miltelių pagrindu pagamintų produktų. O viso to pagrindiniai simptomai- pastovus nuovargis, suirzimas, tingumas.
Na ir galvoju aš sau, o kodėl nepabandžius savo organizmo pravalyti nuo saldėsių?
Kaip tariau taip ir darau. Nežmoniškai sunku nėra. Gal sunkiau yra nuspręsti, kuriam laikotarpiui aš tai darau. Ir ar tai reikia apibrėžti laikotarpiu. O gal geriau tiesiog tapti anticukre? Bet kas bus, kai labai labai labai užsinorėsiu. Ar patenkinti savo norą? O jeigu iškart nustatysiu, kad leisiu sau kartais arba retais atvejais pasmaližiauti, ar nepasitvirtins posakis: nėra nieko dažniau nei kartai. Na gerai, gal jis skamba ir ne taip, bet esmė panaši.
Tai štai, mano žaidimo taisyklės tokios, kad savo priklausomybę cukrui mažinu atsisakydama saldumynų ir kitų produktų pagamintų cukraus pagrindu. Išimčių yra. Aš ne robotė ir tai normalu.
Termino nebus, nes jo tiesiog nebus.
Mano tikslas, kad mano kūnas taptų švaresnis ir ne toks saldus.
Kai kam tai gali nuskambėti „nesąmonė“. Bet man tai yra nežmoniškai didelis ir kilogramais neišmatuojamas tikslas. Juk kiekvienas mūsų turime savo asmenines kovas ir siekius su tikslais, kurių svarba suprantama tik mums patiems.
Kol dariau šį įrašą, praėjo jau trys dienos. Darosi net smagu gyeventi šiame iššūkyje.

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

ĮKVEPIANTYS VIDEO