Mane išmokė visas gyvenimo bėdas ir problemas suversti svoriui ir veidrodžiui

Body image
Buvau, esu bei, matyt, jau ir liksiu „pliusinio“ dydžio.
Ne, manęs niekas neužgauliojo mokykloje. Ne, manęs niekas neskriaudė kieme. Gal kartą ar kitą, tačiau gyvenimo man bendraamžiai labai negadino. Visada su jais sutariau, visada buvau sava. O, jei ir nesava, tai skaudžių komentarų nelabai ir pamenu.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Tamsios spalvos lieknina, o ryškios storina?


Tamsios spalvos lieknina, o ryškios storina.
Ar ne tokias taisykles dauguma mūsų turime užtvirtinę mintyse? Ir būtent jas taikome kuomet einame savęs apdovanoti nauju garderobu arba tiesiog matuojamės visas iš eilės sukneles ir net neplanuodamos jų pirkti.
Tik užėjus į parduotuvę akys nuskanuoja bendrą spalvų kontingentą, o kojos iškart neša prie tamsių spalvų siluetų.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Visos mes galim intriguoti

Jau seniai galvojau, kaip norėčiau padaryti apatinių fotosesiją su didesnių apimčių modeliais. Prikalbinti merginas sudalyvauti fotosesijoje nebuvo taip sunku. Netgi sakyčiau, kad visos sutiko man net nepradėjus naudoti savo įtikinėjimo subtilybių. Labai džiaugiausi, kad damoms apsinuoginti prieš foto kamerą nebuvo didelis iššūkis.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Jei viską reikėtų apibrėžti vienu žodžiu, tas žodis būtų baimė

fim
Jau darželyje buvau „ta stora“: aukšta, stambi ir kitokia nei kiti vaikai. O norėjau būti kaip visi, norėjau ir aš dėtis gražias rožines sukneles, madingus drabužius, tokius, kokius nešioja visi vaikai. Bet taip niekada nebūdavo. Darželyje per šventes visos mergaitės būdavo princesės, fėjos, snieguolės, o kas buvau aš? Karlsonas! Storas aukštas Karlsonas.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Karas su kilogramais vardan „laimės“

Foto iš asmeninio Viktorijos albumo Foto iš asmeninio Viktorijos albumo
Paauglystėje simpatija mane pavadino stora. Šiandien aš nusijuokčiau jam į veidą ir specialiai nueičiau suvalgyti ledų. Bet tada man buvo keturiolika ir aš buvau silpna, todėl tie žodžiai mažo vyruko pavidalu apsigyveno kažkur smegenų kamputyje ir po truputį augo. Kaskart, kai žiūrėdavau į veidrodį arba eidavau pro parduotuvių vitrinas, tas piktas vyrukas iš kampučio šnabždėdavo „stora, stora, stora“ ir versdavo jaustis nejaukiai.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Mano kūnas – mano kelias

Foto "Briedis ir garbanė" Foto „Briedis ir garbanė“

Aiškindamasi santykius su savimi ir savo kūnu niekada nesistengiau įtraukti aplinkinių. Viskas atrodė, kaip didžiausia mano gyvenimo silpnybė, kuria buvo be galo gėda dalintis ne tik su tėvais, bet ir artimiausiais draugais. Kūno baimės ir savęs menkinimo tema neegzistavo jokiuose pokalbiuose. Viską išgyvenau viena ir stengiausi, kaip įmanoma stipriau maskuoti po savimi pasitikinčios, komunikabilios ir, žinoma, jokių kompleksų neturinčios asmenybės kauke.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Kas lemia mano gyvenimo sėkmę?

Foto "Eva Grin Photography" Foto „Eva Grin Photography“
Štai, man jau 32eji. Kaip vienas sveikintojas pabėrė “sveikinu įpusėjus gyvenimą”. Taip ir cyptelėjau . Nejuokauk, koks pusė? Trečdalis, geriausiu atveju. Aišku, atsižvelgiant į statistikas, tyrimus ir gyvenimo orakulus, tas jo pasveikinimas gal ir turėjo mokslinės prasmės. Bet aš čia ne apie tai. Pusė, trečdalis, pabaiga…kaip aš visgi vertinu savo gyvenimo sėkmę?
Kokiais kriterijais aš ją galiu išmatuoti?

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter

Nepasaldintos 17 dienų

Šiandien skaičiuoju 17ą dieną be saldėsių. Iki begalybės džiaugiuosi savo pasiryžimu ir jo tęstinumu.
image2_1
Bet labiausiai mane nenustoja įkvėpę atradimai, vykstantys šių dienų laikotarpyje. Svarbiausias jų- mąstymas.

Read More

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter