Olesė Kekienė: atleidau sau už visus savo netobulumus (audio)

„Mano vertybė yra tiesa. O pastaruoju metu ir radikalus atvirumas“

Stilinga asmenybė Olesė Kekieknė

Prieš šiek tiek daugiau nei 14 vasarų mano dar tik besiformuojančios asmenybės gyvenime pasirodė japoniškasis haiku Olesės pavidalu. Abi buvom šviežiai įstojusios į cukrinukų (aka diabetikų) klubą. Šiek tiek kuriančios, nemažai maištaujančios ir labai daug kalbančios.

Net ir pasibaigus susitikimams stovyklose, aš ir toliau stebėjau, kaip ši asmenybė išradinėjo spalvas, augo ir tuo pačiu savo darbais deklamavo poeziją.

Būtent Olesė buvo mano guru į įvaizdžio ir stiliaus pogrindžius.

Būtent būdama su ja aš pradėjau tikėti laumėmis.

Šįkart mes kalbėjome ne tik apie savi-vertę ir atleidimą sau už netobulumus, bet ir apie tas pastoviai nuo visų slepiamas gyvenimo duobes. Nes, o kas įvyks, jeigu pasirodysime nuogi – tokie, kokie esam. Be tiulių, titulų ir su atvirais randais, išlikusiais po žaizdotų kovų.

Sutrumpintas mūsų pokalbio tekstas jūsų akims.

Ir visas audio įrašas jūsų ausims. Labai rekomenduoju turintiems galimybę klausytis išgirsti.

Apie tai, kas aš esu

Stilinga asmenybė Olesė Kekienė

Savęs priėmimas yra kelionė.

Dabar esu tokioje būsenoje, kur leidžiu sau tiesiog būti neįvardindama tai yra gerai, ar blogai. Jeigu jaučiu, kad dabar reikia miegoti, tai ir miegu.  Jeigu anksčiau jausdavausi dėl to kalta, tai dabar suprantu, kad aš tiesiog tokia esu. Man reikia persikrauti ir tai padeda. Tas pats yra ir su vėlavimu. Aš visuomet kosmiškai vėluoju, nors kiekvieną kartą nuoširdžiai tikiu, kad nepavėluosiu. Ir taip visą gyvenimą. Bet pastaruoju metu aš tiesiog sakau: aš esu tai – vėluotoja.

Ar sunku priimti save tobulumo siekiančioje visuomenėje?

Stilinga asmenybė Olesė Kekienė

Pradžioje buvo sunku, nes besąlygiškai siekiau meilės. Vienu momentu aš jos pradėjau siekti per savęs pasitvirtinimą: prašau, mylėkite mane. Jeigu nemylite manęs tokios, tuomet aš pakeisiu savo išvaizdą, tada gausiu tris diplomus. Vis dar neužtenka? Tuomet dar ir ketvirtą pakeliui prigriebsiu. O žmonės, kaip atstumia, taip atstumia. Ir aš galvoju, kas manyje blogai? Kodėl visus, tokius paprastus, myli, o aš su tiek daug medalių ir tiek mažai meilės?

Ir būtent šią vasarą supratau, kodėl  man taip reikia meilės iš kitų. Nes aš esu jos trūkume  pačiai sau.

Tuomet nusprendžiau pradėti dirbti su savimi.

Visų pirma supratau, kad aš pati projektuoju savo realybę. Jeigu kažko bijau, tuomet visuomenė imasi visažinio vaidmens ir tą baimę man patvirtina. Kuomet pamilsti save, atpalaiduoji kitus nuo karmos „manęs nekęsti“, tuomet matai, kaip žmonės aplinkui irgi atsipalaiduoja ir pamilsta mane tokią, kokia esu čia ir dabar.

Aš atleidau sau už visus savo netobulumus. Nepykstu, kuomet kažkas nepavyksta. Nes galų gale gal man išvis to net ir nereikia.

Labai padeda Huna ir Ho’oponopono meditacinė daina „Man labai gaila. Aš atsiprašau. Aš tave myliu. Dėkoju“. Visa tai yra lengva sakyti kitiems, bet labai sunku pasakyti sau. Aš atsiprašiau savęs, kad nepriėmiau to, ką turiu čia ir dabar. Kad aš nuneigiau dabarties grožį.

Dabar leidžiu sau tiesiog būti.

Kas tau yra kūnas?

Stilinga asmenybė Olesė Kekienė

Jis yra mano refleksija, sielos namai, materija. Su juo aš labai ilgai nejaučiau jokio ryšio. Ir ne tik su juo, bet ir su visu aplinkiniu pasauliu: šeima, kitais asmenimis. Man tapti mama buvo keistas dalykas. Į tą procesą žiūrėjau, kaip ateivė. Aš viską lyg stebėdavau iš šono, pavyzdžiui net kai mane apkabindavo.

Jausdavausi atskyrusi ir nuo savo kūno. Mano galvoje viskas atrodė kitaip: nesuprasdavau, kodėl čia tokios kojos, tas pilvas.

Pirmas žingsnis buvo savęs priėmimas dvasiniame lygmenyje.

Tada atėjo laikas atsiprašyti ir kūno. Tik pajutus ryšį su juo man atėjo pagarba jo gebėjimui pastoviai transformuotis.

Mano pasikeitimas prasidėjo nuo to, kad kiekvieną naktį užmigdavau su mintimis, ką aš pasakiau, padariau ne taip, kur sureagavau negerai. Iki to, kad dabar esu tokioje būsenoje, kai pradėjau džiaugtis ta figūra, kokia yra, tais raumenimis, oda. Jeigu ne visus pratimus padarau jogos treniruotėje, tai leidžiu sau pasijuokti iš to, nepykstu ir neterorizuoju savęs. Nebevarau iki galo.

Žinoma, niekas neįvyko per vieną naktį. Kasdien įvyksta išbandymai. Gauni gyvenimo situaciją ir matai, kaip sureagavai, ar patobulėjai.

Jeigu bendrai paėmus visą amplitudę nuo pirminio vaikiško pagalvojimo (14 metų), kad kažkas negerai su mano kūnu, iki savęs priėmimo praėjo 20 metų. Per juos būta visko: teroro, badavimo, kenkimo, žeminimo. Ir tik pastaruosius penkerius metus labiau vyksta taikos su savimi paieškos. Atsiprašymas už viską, kas buvo iki tol.

Anksčiau kas tik nori galėdavau sakyti, kad mano odos liga baltmė yra gražu, bet, kol aš pati nepriėmiau savęs ir nepamačiau to grožio, tol bijojau iš namų išeiti neužsimaskavusi po makiažo sluoksniu. Be jo jausdavausi nuoga. Tačiau dabar, kai nuogas kūnas man tapo  gražiausia apranga, makiažą naudoju tik kaip žaidimą.

„Kai nebėra, ką prarasti, o tik atrasti laisvę, tuomet renkiesi eiti į priekį.“

Stilinga asmenybė Olesė Kekieknė

Buvo periodas, kai atrodė, kad viską turiu: sveikus vaikus, mylintį vyrą, namą, darbą, šunis, bet vis tiek jaučiausi nelaiminga. Aš taip visus apgavau, kad niekas net nepastebėjo, jog sergu. Net ir aš pati.

Tuomet priėjau kraštą, kai suvokiau, kad nebegaliu taip gyventi. Pradėjau mąstyti: na kas man nutiks, jeigu būsiu tikra, tokia, kokia esu. Mirsiu? Ne! Ir nors labai baisu, bet supranti, kad kelias atgal – tai galutinis susinaikinimas, o priekyje – galimybė, kad bus geriau.

Kai nebėra, ką prarasti, o tik atrasti laisvę, tuomet renkiesi eiti į priekį.

Eini, darai ir tuo pačiu metu dar stengiesi iš tokios pačios duobės ištempti ir kitą. Visi, daugiau ar mažiau, yra šiek tiek sužaloti ir patyrę skausmo. Jeigu draugas prašo pagalbos, tuomet ištiesi savo ranką ir jam padedi. Man visąlaik ir visur: konflikte ar graudulyje, yra siela prieš sielą. Nesvarbu, kokie turtai ar išmintis tave gaubia.

Apie kovas skirtas dukroms

Stilinga asmenybė Olesė Kekienė

Jos yra mano veidrodžiai. Norėdama paslėpti savo netobulą bruožą, jį pamatau tiesiai prieš save – vaikuose.

Aš nusprendžiau niekada nebeslėpti nuo jų  savo kovų, klaidų ir patirčių. Nieko. Viską jos mato: kaip stengiausi save puošti, perrengti, dažyti. Kaip norėjau pasislėpti ir kaip dabar taip trapiai ir tuo pačiu metu taip drąsiai atsistoju ir žiūriu į pasaulį. Tai darau tiek dėl savęs, tiek ir dėl mergaičių. Nes nenoriu, kad jos irgi pusę savo gyvenimo sau meluotų. Tegu mato, kad nėra lengva leisti sau būti savimi ir tai išlaikyti.

Šiek tiek sunku yra su mažiausiąją, nes kūno tema ji jau yra gavusi komentarų darželyje. Kažkas pasakė, kad vietoj lašinių turėtų būti smilgelė. Ir tuomet ji pradėjo sportuoti tam, kad tokia taptų. Man smagu, kad ji tai daro, bet liūdna žinoti to intenciją. Todėl privalau atsargiau, neiškreipiant realybės, su ja komunikuoti ir padėti sudėlioti mintis į atitinkamas lentynas. Aš nuoširdžiai nežinau, kaip turiu elgtis.  Stebiu ir tiesiog pasikliauju savo intuicija.

Pagaliau jos yra visiškai laisvos. Kad ir kokios bus jų kovos ir pamokos, jos turės jas išgyventi. Nenoriu nieko apgaudinėti.

Mano vertybė yra tiesa.

O pastaruoju metu ir radikalus atvirumas.

Apie knygas

Mano knyga, kurią skaitau – Osho „Džiaugsmas”.

Osho "Džiaugsmas"

Nors skaitau daug knygų vienu metu, tačiau pastaroji dažniausiai guli ant stalelio arba rankinėje. Manau Džiaugsmas yra natūrali mūsų būsena tik ją esame kiek primiršę. Skaitau ir pritariu kiekvienai minčiai.

Olesės sekamas pasakas galite išgirsti kūrybos namuose „Pasakotoja“ (Kaune) ir apsilankę facebook puslapyje.

Daugiau stilingų asmenybių minčių galite rasti čia

 

 

 

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

ĮKVEPIANTYS VIDEO