Dr. Austėja Landsbergienė: esu savo kūno sąjungininkė, o ne priešininkė

Austėja Landsbergienė

Jeigu negaliu pakeist, tai turiu nusiramint ir gyvent toliau, o jei galiu pakeisti, tai turiu atsiraitot rankoves ir keist. Svarbiausia – nepradėti kasti(s) gilesnės duobės.

Būtent šia citata norėjau pavadinti stilingosios asmenybės dr. Austėjos Landsbergienės mintis (tik trumpinti niekaip negalėjau, nes kiekvienas žodis yra kertinės svarbos).

Kodėl?

Nes man visuomet imponuodavo asmenybės, kurios renkasi statyti darbais, o ne griauti beletristikomis ir negatyvumu .

Klausimus siųsti ruošiausi daugiau nei kelias dienas. Galvojau, juk ji tokia užimta moteris, tai bandžiau strategiškai sudėlioti bent kelis planus B ir C tam atvejui, kai reikės ilgiau įtikinėti, kodėl ji šiam tinklaraščiui turėtų norėti skirti savo laisvas akimirkas.

Klydau. Ir ne dėl to, kad ji turi daug darbų.

„Žinoma. Atsiųsk klausimus“. Iškart atskriejo atsakymas.

Ir aš nusiunčiau, o gavusi atsakymus, bent 4 kartus skaičiau, nes kiekvienas sakinys skambėjo kaip pamoka, kurią norėjosi įsisąmoninti.


Apie pasitikėjimą ir savivertę

Man savivertė yra tai, ar aš matau save kaip unikalią, vienintelę tokią ir mylėtiną žmogų, ar aš nuolatos ieškau, kodėl nesu tos meilės verta.

 

Lietuvoje, deja, pastebiu nemažai žmonių, turinčių itin žemą savivertę, todėl neigiamai reaguojančių, kai kiti žmonės geba pozityviai kalbėti apie save arba pozityviai kalba apie ką nors kitą. Kadangi esu nuo vaikystės mokyta pasidžiaugti, kai pavyksta, dažna reakcija į mano pasidžiaugimą yra: “kas ji mano esanti”, “jokio kuklumo”, “aš irgi taip galėčiau”, “pagyrūnė”, “išpuikėlė” ir pan. Matyt, šiems žmonėms kažkas įkalė į galvą, kad jeigu mes pasidžiaugiame, kiti tuoj pat mus ‘sudirbs’. Tai mane liūdina, nes juk auga nauja karta, kuri, matydama tokį mūsų elgesį, ir pati išmoks taip elgtis – taip užsukdama nevykusį užburtą ratą. Mes tiesiog privalome išmokti pastebėti tas akimirkas, kai mūsų širdis dainuoja. Be to, pastebėjau ir jau ne kartą įsitikinau, kad, pasidalinus džiaugsmu, jo ne lieka pusė, o padvigubėja!

…juk dažniausiai žmonės į komplimentus reaguoja pasijusdami nepatogiai…

Prisimenu, pirmame kurse viena kursiokė prasitarė, kad ją labiausiai stebina, kai, mane pagyrus, aš visada sakau “ačiū”. Nustebau ir paklausiau, ko ji tikėtųsi? Ir ji atsakė, kad juk dažniausiai žmonės į komplimentus reaguoja pasijusdami nepatogiai, sakydami, kad “pasiruošiau per pusvalandį” (nors tikrai ruošėsi ne vieną valandą), “a, šitas senas daiktas!” (o iš tiesų tai yra tikrai galų gale nusipirkta svajonių suknelė), “tikrai? Aš tik šiaip užsimečiau” (o iš tiesų nemažai laiko rinkosi ir galėtų tuo didžiuotis), “baik, tu tikrai geriau derini spalvas!” (o iš tiesų lankė kursus ir dabar galėtų pasidžiaugti, jog buvo vertinga) ir pan.

Mano pačios savivertė yra mačiusi visko: gyvenime buvo akimirkų, kai, atrodė, viskas bus blogai – ypač tą pajuntu, kai pavargstu ir tuo pačiu jaučiuosi lyg ta voverė bėganti rate ir niekur nenubėganti. Tada, būna, svyra rankos. Bet aš turiu neįtikėtiną atsparumą – ilgai tokios būsenos nebūnu.

Apie duobes

…kaip Kahnemanas sako – lėtai, ne “ant karštųjų”.

dr. Austėja Landsbergienė

Man iš duobių padeda išlipti tai, kas gyvenime svarbiausia: šeima ir darbas. Darbas mane sutelkia, mobilizuoja, leidžia pradėti mąstyti – kaip Kahnemanas sako – lėtai, ne “ant karštųjų”.

Šeima man suteikia ramybę. Esu ne kartą sakiusi, kad man šeima yra uola į kurią, žinau, sunkiomis akimirkomis galėsiu atsiremti. Be to, mūsų šeima didelė, tad visada yra žmogus, į kurio(s) akis pažiūrėjus, atrodo, iš naujo įkraunami gyvybės elementai.

…aš visada savęs klausiu: ar aš noriu būti problemos, ar sprendimo dalimi?!

Pažįstama psichoterapeutė yra man sakiusi, kad ji mažai mačiusi žmonių, kurie tokie atsparūs. Ji net bandė manęs visaip išklausti, ar neapsimetu. Viena vertus, juokinga: juk esu žmogus, tad, neabejotina, kad yra sunkių akimirkų ir net dienų. Kita vertus, aš visada savęs klausiu: ar aš noriu būti problemos, ar sprendimo dalimi?! Man atsakymas yra vienas – tik sprendimo. Vadinasi, privalai mobilizuotis ir pradėti mąstyti, kaip būtų galima problemą (iš)spręsti. O ir šiaip aš tai draugei sakiau: jeigu negaliu pakeist, tai turiu nusiramint ir gyvent toliau, o jei galiu pakeisti, tai turiu atsiraitot rankoves ir keist. Svarbiausia – nepradėti kasti(s) gilesnės duobės.

Apie kūną ir jo svarbą

Ilgą laiką savo kūnu nesididžiavau: ankstyvojoje paauglystėje jaučiausi per maža ir per liekna, o nuo vėlyvosios paauglystės visada norėjau būti lieknesnė.

dr. Austėja Landsbergienė

Požiūrį į kūną labiausiai pakeitė vaikai – supratau, kad mano kūnas yra stebuklingas, nes gali sukurti stebuklą – žmogų!

Ir tik tada įsisąmoninau, kad jis ir šiaip stebuklingas:

  • dirba net ir tada, kai aš miegu;
  • nuolat atsinaujina;
  • jeigu susergu, meta visas pajėgas, kad pasveikčiau – Ir visada pasveikstu!
  • kiekvieną dieną padeda man siekti mano svajonių;
  • tik jo dėka galiu matyti, užuosti, girdėti ir liesti tai, kas man gyvenime brangiausia ir svarbiausia.

Dabar, pamačiusi save veidrodyje, dažniausiai nusišypsau, nes esu savo kūno sąjungininkė, o ne priešininkė.

Dabar niekaip ne(be)suprantu, kaip galėjau savo kūno nemylėti ir darau viską, kad vaikai nepadarytų tos pačios klaidos. Kodėl? Todėl, kad kūnas suteikia mums palaimą pajusti ir išgyventi tai, kas svarbiausia, visais pojūčiais. Dabar, pamačiusi save veidrodyje, dažniausiai nusišypsau, nes esu savo kūno sąjungininkė, o ne priešininkė. Juo reikia rūpintis. Padėkoti už tai, kad vieningai siekiame svajonių.

Knygos, kurios neleidžia užmigti

Prisimenu, kai ją skaičiau, ir verkiau, ir pykau, ir šiurpuliukai kūnu bėgiojo, ir negalėjau užmigti.

Margaret Atwood "Handmaid's tale"

Margaret Atwood “Handmaid’s Tale” (liet. „Tarnaitės pasakojimas“). Kadangi kalbame apie kūną, tai buvo pirmoji knyga, šovusi į galvą. Prisimenu, kai ją skaičiau, ir verkiau, ir pykau, ir šiurpuliukai kūnu bėgiojo, ir negalėjau užmigti. Man ši knyga yra simbolis, kad viskas yra be galo trapu, be galo laikina. Ir kaip mes, žmonės, iki paskutinės akimirkos netikime, kad gali būti blogai. Matyt, esame iš prigimties optimistai, tikintys, kad gėris nugali. Jis nugali, bet ta pergalė gali ir užtrukti. Pavyzdžiui, 50 metų. Dėl to nė akimirkai negalima manyti, kad visa tai, kas yra nuostabu, ko esame pasiekę, yra duotybė. Reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turi ir budriai stebėti, kad neprarastum.

Apie asmenybes ir jų mintis

Labiausiai gyvenime domiuosi savo vyro ir vaikų darbais, reikalais bei mintimis.

O šiaip socialiniai tinklai leidžia sekti visus tuos, kurių veikla dar domiuosi. Kadangi daug skaitau profesinės literatūros, seku ir domiuosi Andy Hargreaves, Ken Robinson, Tony Wagner, Howard Gardner, Carol Dweck veikla. Kadangi visus juos esu ir susitikusi, o kai kuriuos ir ne po vieną kartą, tai neturiu tos neobjektyvios adoracijos. Bet vis vien smagu ir įdomu – jų įžvalgos šiandien didele dalimi brėžia nūdienos švietimo kryptį.

Jeigu ne švietimiečiai, tai man įdomiausi šiandien yra Jared Diamond ir Michelle Obama: abu labai skirtingi, bet ir tikrai tokie, kurių mintys ar poelgiai verti domėjimosi.


Kviečiu sekti dr. Austėjos Landsbergienės darbus ne tik facebook socialiniame tinkle, bet ir jos asmeniniame bloge (www.vaikystes-sodas.lt/Austejos-blogas/).

Visos foto iš asmeninio archyvo.

Jeigu dar nesusipažinote su kitomis stilingomis asmenybėmis, tuomet rekomenduoju paskaityti pozityvių ir konstruktyvių minčių dozę apie gyvenimą tiesiai iš www.berndardinai.lt vyr. redaktoriaus Donato Puslio lūpų , rašytojos ir žavios prancūzaitės Erikos Umbrasaitės patirties skrynios  arba fotografės, per objektyvą matančios visus tobulus jūsų netobulumus, Monikos Požerskytės.

 

share!Share on FacebookPin on PinterestTweet about this on Twitter
SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

ĮKVEPIANTYS VIDEO