Emas Gricius: pasitikėjimas paremtas, kokiais kriterijais tu lyginiesi su kitais (audio)

Stilinga asmenybė Emas Gricius

Prieš gerus 10 metų mūsų bendravimas buvo tik tiek, kiek reikėdavo pagal etiketą prasilenkiant bendruose susitikimuose. Kol vieną akimirką aš pradėjau jo klausytis, o jis – su manim kalbėtis. Ir nemeluosiu, ta diena buvo dovana, nes jo žodžiai ir gyvenimo pavyzdys padėjo stiprinti pagrindą ant kurio pati dabar stoviu ir patį pasitikėjimą savimi.

Kaskart lankydamasi Klaipėdoje nepraleidžiu galimybės praleisti vakaro ar bent kelių valandų su visa jų šeima. Nežinau, kas būtent, ar pastovi trijų pyplių gyvybė, Irmos (Emo žmonos ir mano artimos draugės) motiniška ramybė, ar Emo gebėjimas pokalbius sumoderuoti taip, kad eigoje norisi tik klausytis ir ištartas mintis inkorporuoti į savo gyvenimą, bet jų namai visuomet pilni žmonių.

Ir taip vieną vakarą aš paprašiau, kad leistų jo pokalbiu pasidalinti su jumis. Labai rekomenduoju paklausyti pilną mūsų pokalbio su Emu audio įrašą (teksto apačioje). Pastebėjau, kad konspektuoti gyvų pokalbių tekstai praranda didelę dalį skambesio, intonacijos ir net pasakytos tiesos. Todėl atsiprašau, jeigu tekstas kai kuriose vietose nuskambėjo priešingai tam, ką išgirsite audio. Aš tik netobulas žmogus su klaidomis interpretacijose.

Savi-vertės šaknys.

Viskas prasideda šeimoje. Mes visą laiką stebime, ką kalbam ir stengiamės įskiepyti savo vaikams.  Pirmas dalykas: būkit drąsūs, žinokit, kas yra teisinga ir neteisinga, kas yra gerai ir kas – blogai.

Stilinga asmenybė Emas Gricius

Augdami vaikai reaguoja į aplinkoje esančias situacijas pvz.: kai mato rūkantį žmogų, jis tiesiai sako, kad tas žmogus daro blogai. Tu jam išaiškini, kodėl būtent tai yra blogai. Vėliau, kai užauga, jis žino, kad to sakyti nereikia, bet įsitikinimas lieka. Esminis dalykas yra tai, kad žmogus visada save lygina su kitais, t.y. tas pats vaikas, pamatęs rūkantį žmogų, palygina jį su savo aplinka, tada dar prisimena, kad jam buvo apie tai kalbėta ir jis iškart žino, kad tai yra negerai.

Lyginimas, be išimties, vyksta visuomet. Net ir suaugus vaikui bei pasiekus savęs suvokimo etapą, t.y. nebežiūrint į viską per mamos ar tėčio prizmę, vis tiek tęsiasi lyginimasis. Ir, jeigu jam nėra įskiepyta, kad viskas yra gerai su tavim tokiu, koks esi, tai jis automatiškai pradeda lygintis su kitais.

„Ta mergina drąsiau pasakė savo nuomonę, garsiau pakalbėjo prieš klasę, tas vaikinas greičiau nubėgo ir visi jį pasveikino, o aš bėgau lėčiau ir niekas prie manęs nepriėjo“.

Jeigu vaikuose nėra savi-vertės bazės, tai iš namų jie ateina į aplinką, kur lyginasi su tokiais pačiais, be jokių vertybinių pagrindų, vaikais. Ir visas vertinimas vyksta pagal primityvų fiziologinį matą: pas ką greičiau pradėjo želti barzda, kas garsiau ir drąsiau pašaukė, daugiau padarė prisitraukimų ir t.t.

Aš manau, kad pasitikėjimas paremtas kokiais kriterijai tu lyginiesi su kitais.

Ir, kai vaikui įdiegiama, kad jo vertė yra ne išvaizdoje, plaukų spalvoje, batukuose ar suknelėje, tuomet tai išlieka ilgam. Vėliau viskas stiprinama, kažkuriuo momentu prafiltruojama pro savąją suvokimo prizmę ir atėjus paauglystei jo jau niekas neišmuš iš vėžių, nes jis yra tvirtas tikėjime ir žinojime, kas yra svarbu ir į ką neverta kreipti dėmesio.

Apie kritinį mąstymą.

Namuose vaikams leidžiame absoliučiai viską, bet visuomet paaiškiname, kad jūs turite būti atsargūs „DĖL TO, KAD…“. Vietoj to, kad tiesiog paleistume be jokio paaiškinimo. Būtent tai ir sukuria tuos pamatinius akmenukus, kurie, susidėję vienas ant kito, konstruoja mažųjų pasaulėžiūrą.

Stilinga asmenybė Emas Gricius

Vaikai gimsta su savo unikalia genetika, kuri formuoja jų charakterį bei išvaizdą ir dėl to nieko nepadarysi. Bet. Kartu jie gimsta su nuliniu informacijos lygiu arba, kaip aš sakau, visiški nuliai. Todėl tokią, kokią informaciją jiems sudėsi bei kaip ją, pagal vaikų augimo lygį ir supratimą, argumentuosi, tai ir bus vienintelė informacija, kurią jie turės. Ir tik vėliau pradės ją tikrinti ir leisti pro savus filtrus.

Pavyzdžiui, kai kurie tėvai vaikams vietoj tikrų ledų duoda šaldytus jogurtus sakydami, kad tai ir yra ledai. Žinoma, tokiu būdų jie bando juos apsaugoti nuo pilvo skausmo. Tačiau juk ateis momentas, kai tie patys vaikai galų gale paragaus tikrų ledų ir gerai, jeigu jie neužaugs su lengva neapykanta tėvams. 🙂

O juk galima vaikui paaiškinti, kad viskas gerai su ledais tik, kad tai yra šaltas valgis ir gali iš tikrųjų tau skaudėti gerklę. Paaiškink, kodėl jų negalima. Ir viskas.

Jeigu vaikui tos informacijos nesukonkretinsi, nesudėsi, nepasakysi, kaip yra, o duosi absoliučiai viską, tuomet jis pasimes ir nesupras, ko iš jo norima ir tikimasi. Vaikas neturi jokių kriterijų ar filtravimo įrenginių, kurie padėtų jam susigaudyti skirtingose informacijose.

„Vakar valgėm saldainius, o šiandien ant manęs rėkia, kad negalima. Vakar visą dieną žiūrėjom filmukus, o šiandien jau draudžia. Kodėl taip yra?“.

Todėl manau, kad augančiam ir besivystančiam vaikui stipri savi-vertė formuojama pastoviai aiškinant, kas, kaip ir kodėl šiam pasaulyje vyksta. Žinoma, kartoti reikia 20, 50 ar 200 kartų, tačiau tai nepraeina nepastebėtai ir išlieka viduje.

Ant kokio pagrindo tu pats stovi?

Aš tikiu, kad esu Dievo kūrinys. Mano krikščioniška pasaulėžiūra remiasi tuo, kad žmogui vertė yra suteikiama.

Stilinga asmenybė Emas Gricius

Žmogus negali susikurti sau vertės. Jis negali tapti vertingas, nes visuomet naudos kažką kitą tai vertei sukurti. Dažniausiai tiesiog nuvertindamas kitus, kad pakeltų save. O krikščioniškoje pasaulėžiūroje tu esi vertingas, nes tau ta vertė yra suteikta. Vien tai, kad esi gyvas, tai jau yra vertė. Ir tu pats nieko dėl to nepadarei.

Kaip tik senajam testamente Danieliaus knygoje skaičiau pranašo Danieliaus ištartus žodžius karaliui Belšacarui: „o Dievo, kurio rankoje tavo alsavimas…“. Kada aš šią krikščionišką pasaulėžiūrą suprantu, kaip savo gyvenimo pagrindą, aš ją visuomet testuoju ir lyginu. Ir didžiausias kuriozas, kad, jeigu koks žmogus nori mano pasaulėžiūrą patestuoti, tai jis turi suprasti, kad ir jo įsitikinimai gali būti patikrinami. Ir dažniausiai jie klausimų testo neatlaiko.

Pavyzdžiui, kad ir tas pats grožio supratimas, t.y. klausiant pagal ką yra sprendžiama, kad žmogus yra gražus ar ne. Ir, jeigu pašnekovas išties pradeda gilintis  į klausimo esmę, jis negali atsakyti, nes nėra aiškių kriterijų ar atskaitos taškų pagal kuriuos galime išmatuoti žmogaus fizinį grožį. Kol galiausiai prieina atsakymą: „nežinau“. O mano pasaulėžiūroje viskas yra gražu, nes viskas yra sukurta ne mano, o kūrėjo. Ir nėra tokio dalyko, kaip negražus žmogus. Taip, jis yra kitoks, skiriasi, bet jis yra žmogus ir tai yra gražu.

Būtent tikėjimas yra mano gyvenimo atskaitos taškas, nes jis yra nepajudinamas. Žmogus gyvybė yra vertė ir tai yra pagrindas ne tik mano tikėjimo, bet ir gyvenimo. Jeigu žmogus yra alkanas, aš jį pamaitinu ir viskas. Jis toliau eina savo keliu. Man nesvarbu, kuo jis apsirengęs ar kaip kvepia, mano tikslas jį pamaitinti, nes jo gyvybė man yra svarbi.

Apie duobes

Visą laiką jos atsitinka, jei turi susikūręs įsivaizduojamą rytojaus sprendimą savo gyvenime.

Stilinga asmenybė Emas Gricius

Susiplanuoji šeštadienį, ką veiksi ir kur važiuosi, ir staiga susergi. Šeštadienis dingsta, o tu lieki nusivylęs, nes niekas neįvyko pagal tavo galvoje buvusį planą. Ir taip nutinka su planuota trijų mėnesių kelione, ir su studijomis, kurios turėjo išsirutulioti į perspektyvią karjerą, ir su santykiais, kurie turėjo nuvesti į laimingą santuoką su 14 gražių vaikų. Ir, kai sugriūna tavo planai, tuomet įvyksta  emocinė krizė, kuri atveda į tragiškas pasekmes žmonių gyvenime.

Aš pats bandau suvokti vienintelį dalyką, kad viskas buvo tiesiog mano sugalvota ir todėl negaliu pykti ar stipriai reaguoti, kai mano galvoje buvę planai sugriūva. Pasinervuoju, bet toliau stengiuosi gyventi savo gyvenimą, džiaugtis, kad esu sveikas, gyvas.

Apie stereotipus.

Šiuolaikinė visuomenė nesistengia išsiaiškinti stereotipų konteksto ir tai panaikinti. Jai svarbiau juos išvis sugriauti ir ištrinti.

Stilinga asmenybė Emas Gricius

Pvz.: terminas „kaimietis“ nieko bendro neturi su vieta. Dažniausiai tai susiję su pasaulėžiūra. Visi naudoja stereotipą „kaimietis“ norėdami apibūdinti žmogų. Tačiau niekas nesigilina, kodėl kai kurie žmonės taip bijo pasakyti, kad jie yra iš kaimo, o kitiems – tai visiškai ne esmė.

Visi stereotipai dėl kelnių, sijonų, plaukų ar spalvos dingsta, kai žmogaus gyvenimo pagrindas suformuotas ant stiprių vertybių.

Dėl to aš labai atsargiai sakau, kad esu krikščionis. Nes ten yra labai daug stereotipų. Net pats žodis „religija“ yra labai stereotipinis. Stengiesi atsargiai tą dalyką įvesti, kad tai nieko bendro neturi su tais girdimais stereotipais. Todėl aš sakau tikėjimas, įsitikinimas, vertybės, nes tai ir yra pagrindai.

Jaunimas turi begales stereotipų, bet viskas atsiremia į sieną, kai pradedi klausinėti „Kodėl? Kas taip pasakė? Iš kur sužinojai?“. Tada jie pradeda plaukti ir mėtytis. Bendraujant matai, kad žmogus negalvoja ir priima viską tik  „taip turi būti“ principu.

Kodėl mes neklausinėjam?

Vaikai išauga klausinėjimo stadiją, nes jiems tiesiai šviesiai pasakoma: „neklausinėk, užaugęs suprasi“.

Stilinga asmenybė Emas Gricius

Neseniai skaičiau straipsnį apie viešųjų mokyklų problemas. Pagrindinė jų: nužudomas noras domėtis. Nes klasėje sėdi 20 mokinių ir į visų jų klausimus neatsakysi. Todėl tiesiog pateikiama: „nes taip yra“. Ir taip vaikas nustoja klausinėti.

Žmogus miršta, kai arba jis nustoja domėtis, nes padaro prielaidą, kad jau viską žino. Arba supranta, kad visko nesužinos, todėl nebeieško jokių atsakymų. O tai veda į gilesnes emocines duobes.

Aš puikiai suprantu, kad mes nugyvensim visą gyvenimą visko nesužinodami. Bet tai nesustabdo mūsų nuo noro sužinoti.  Ir, žinoma, perteikti tas žinias mažiesiems. Ypač tose srityse, kurių jie nesuvokia, o tau atrodo savaime suprantamos. Tada tiesiog atsakoma: sužinosi paskui. Ir, kas liūdniausia, kad taip, tikrai jie sužinos, bet tik ne iš tavęs. Kažkas kitas atsakys ir pasakys. Ir jeigu tu neišaiškini, kas gražu ar negražu, tai atsiras tas, kuris jiems paaiškins pagal savo suvokimą. O jie priims tai, kaip tiesą.

Ir galiausiai tu susitinki su žmonėmis, kuriems viskas taip pat ir vienodai paaiškinta.

Knyga, kurią verta perskaityti.

Khaled Hosseini „Bėgantis paskui aitvarą“ („Kite runner“). Rekomenduoju perskaityti anglų kalba.

Bėgantis paskui aitvarą

O aš noriu išskirti manyje vis dar gyvenančią vieną iš šioje knygoje ištartų tiesų:

“There is only one sin. and that is theft… when you tell a lie, you steal someones right to the truth.”

Daugiau stilingų asmenybių minčių rasite čia.

Malonaus skaitymo.

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

ĮKVEPIANTYS VIDEO