Erika Umbrasaitė: krūties netektis nesumažino meilės sau

„Kokia žavi prancūzaitė“

Komplimentas atskriejo besiiriant pro knygų mugės lankytojų minią.  Ir kaip nesustoti, ir kaip nenusišypsoti, ir kaip tiesiog neprieiti prie jo autorės, kuri savo šviečiančiu veidu tą minią sekundės greičiu ištirpdė, nutiesdama kelią link savęs.

Taip susipažinau su Erika. Aš tikiu, kad žmonės į mano gyvenimą ateina ne be priežasties (tas pats galioja ir jų išėjimui, ne ne mirčiai, bet tiesiog išėjimui iš draugystės). Buvau neseniai pradėjusi iniciatyvą „Dydis nesvarbu“ ir šios moters įžengimas man suteikė dar daugiau pasitikėjimo ne tik savimi, bet ir tuo, ką darau.

Tuo  metu Erika pristatinėjo savo asmeninę gyvenimo dramą, nusėdusią knygoje „Vienos krūties istorija“. Skaitydama ją aš verkiau, juokiausi ir mokiausi, kaip galima grakščiai ir su raudono lūpdažio pagalba priimti siunčiamus išbandymus. O įspūdingiausia, kaip moteris nesigėdija savo tobulo netobulumo: skausmo, baimių, pykčio, silpnumo. Nes būtent tai ją padaro stilinga Asmenybe, kurios žodžiai ir mintys gali įkvėpti kiekvieną mūsų.

Su Erika pradedu įrašų ciklą „Stilingos Asmenybės“. Būtent jos pasirodymas mano gyvenime (na gerai, realiai buvom susitikusios tik du kartus) įžiebė norą dalintis mintimis tų žmonių, kurių neišvysite kiekvieną dieną internetiniuose portaluose bei „esu tobulas“ žurnalų puslapiuose. Kurių mintys, idėjos ir darbai mane pačią skatina pasistengti žiūrėti plačiau, ieškoti daugiau ir priimti save atlaidžiau.

Tebūnie šis interviu lyg prancūziškas ekleras jūsų mintims.



Erika Umbrasaitė

Erika, kas tau yra savi-vertė, pasitikėjimas ir savęs priėmimas?

Manau šios trys savybės yra žmogaus laimės banginiai. Kai jų neturime, arba kai kuri nors šlubuoja, mes ne skriejame per gyvenimą, bet šlubčiojame, pykstame ant savęs ir ant kitų, kandžiojame aplinkinius arba pakylame į neišmatuojamas snobizmo aukštumas.

„Pamilti save tokį, koks esi – priimti save netobulą.“

Savęs priėmimas – tai sugebėjimas atskirti savo trūkumus nuo fanatiško tobulumo siekio  ar visuomenės nuomonės, ar kompleksų padiktuoto iškreipto savęs suvokimo, ir sugebėjimas juos pamilti. Pamilti save tokį, koks esi – priimti save netobulą. Ir, svarbiausia, mokėti iš to netobulumo, iš savęs, pasijuokti.

Tarkim, aš esu nedidelio ūgio, ir galėčiau dėl to kompleksuoti, nes niekada nebūsiu manekene gazele. Bet tada aš sau kartoju mantrą, mažas šuo visuomet liks šunyčiu – tai yra, nedidelio ūgio moteris ilgiau atrodo jaunatviška, net vaikiška, nei aukšta, taigi, bent šioks toks trūkumo privalumas. Arba taip, esu apkūni, bet kaip sakė Meryl Streep, po keturiasdešimties turi rinktis – arba raukšles ant veido, arba didelis užpakalis. Užpakalį žmonės mato rečiau nei veidą. Priimti save koks esi labai padeda savi ironija – žinoti savo minusus, bet mokėti iš jų pasijuokti. Savi ironija padeda išjungti klausos aparatą tada, kai pasigirsta neigiamas visuomenės nuomonės choras, formuojantis mūsų kompleksus, arba kai prabyla mūsų vidinis kritikas, besimaitinantis mūsų jau subrendusiais kompleksais.

„O reikėtų tiesiog įsisąmoninti, kad visada kažkas bus ir geresnis, ir jaunesnis ir turtingesnis, ir protingesnis, taigi, STOP.“

Savi-vertė – labai slidus dalykas. Nes pačiame žodyje užkoduota, kad mes vertiname save. Ir retas, kuris vertina pozityviai. O dar dažniau mes vertiname save kitų akimis – tėvų, draugų ar priešų, visuomenės. Ir lyginame save su kitais, be abejo geresniais ir gražesniais. O reikėtų tiesiog įsisąmoninti, kad visada kažkas bus ir geresnis, ir jaunesnis ir turtingesnis, ir protingesnis, taigi, STOP. Kol lyginsime save su kitais, tol neturėsime nei “kiaušinių” nei stuburo, nei tos taip vadinamos savi-vertės – nes ji susvyruos nuo kiekvieno vėjo gūsio iš šalies.

Kaip ir sako daugelis psichologų, reikėtų save ne vertinti, smerkti ar knaisiotis po ydas, ne lygintis su kitais, o tiesiog mylėti tokį, koks esi – netobulą. Mums atrodo, kad mūsų nesėkmės ir tos akimirkos, kai tampame lūzeriais, yra visiems matomos ir gėdos jausmas lydės amžinai. Bet, geroji naujiena, niekur visatoje mūsų lūzeriškos akimirkos nefiksuojamos ir neskaičiuojamos – tik mūsų galvoje. Taigi, metas koncentruotis ne į tai, kas mums nepasisekė, kada suklupome, o į tai, kaip greitai atsikėlėme ir kaip šauniai išsisukome iš keblios situacijos. Mano galva savi-vertė – tai meilė sau, švelnumo kompresas ant gyvenimo mums įstatytų mėlynių, tai džiaugsmas, kad štai aš toks esu ir keliauju per pasaulį.

„Mušama, prievartaujama ji sau kartojo: manęs negali niekas iš išorės pažeminti tol, kol aš nenuspręsiu pati sau viduje, aš esu aš, gera moteris, smuikininkė, dukra ir visuomenės narė, o visi šitie man bloga darantys žmonės yra laikina, tai praeis, o aš išliksiu savimi ir atsitiesiu. „

Pasitikėjimas savimi  – svarbiausia savybė norint užkopti į gyvenimo Everestą, tai yra norint mėgautis pilnaverčiu gyvenimu, mylėti ir būti mylimam. Kai žemė slysta iš po kojų, aš galvoju apie žmones, kurie buvo patekę į labai sudėtingas gyvenimiškas situacijas ir sugebėjo išlikti orūs. Pavyzdžiui, koncentracijos stovykloje. Kartą girdėjau vienos konclagerio kalinės interviu, kurios išlikimo strategija buvo pasitikėjimas savimi bet kokiomis aplinkybėmis. Mušama, prievartaujama ji sau kartojo: manęs negali niekas iš išorės pažeminti tol, kol aš nenuspręsiu pati sau viduje, aš esu aš, gera moteris, smuikininkė, dukra ir visuomenės narė, o visi šitie man bloga darantys žmonės yra laikina, tai praeis, o aš išliksiu savimi ir atsitiesiu.  Be abejo, taip gali pasielgti tik stiprus žmogus, kuris “žino savo vertę”, ta prasme, kad nepaisant jokių išorinių aplinkybių jis yra jis, ir moka  priimti save parkritusį, o ne dar labiau spardo vidinio kritiko ar gėdos genamas.

„…jeigu tai yra kaina už gyvybę, tebūnie. O kas mylės, tas mylės ir tokią. Nes svarbiausia – mylėti save.“

Kai buvau maža, turėjau kreivą dantį, daktarė sakė, jei nelyginsiu, liksiu senmerge ir niekas manęs nemylės. Ji man padarė puikią dovaną. Nes pamenu, tą akimirką man kilo toks natūralus pasipriešinimas, nu kas čia dabar – mane mylės arba nemylės už dantis, it kokią kumelaitę. Mano mama irgi nelabai suprato, apie ką daktarė kalba. Iki pat trisdešimtmečio danties ištiesinti nepavyko, o ir labai nesistengiau, ir gerai, nes tai man padėjo užsiauginti storą skūrą,  atsikirsti užgauliotojams, padėjo nesureikšminti išvaizdos ir atsikratyti kompleksų.

Kai vėliau po krūties vėžio operacijos netekau krūties,  man tikrai nebuvo gedulo dėl to. Aišku, nemalonu, nesmagu, nepatogu. Bet, jeigu tai yra kaina už gyvybę, tebūnie. O kas mylės, tas mylės ir tokią. Nes svarbiausia – mylėti save.  Aš niekada nesijaučiau didele gražuole, bet visada laikiau save patrauklia ir pasitikėjau savimi – turbūt ačiū auklėjimui ir ačiū kažkokiems stebuklingiems genams. Kažkaip įsisąmoninau jau anksti, kad fizinis grožis labai trumpalaikis, todėl puoselėti reikia savo vidinę ugnį – ji padės eiti per gyvenimą ir gerai jaustis savo kūne. Prancūzai turi tokį posakį – apie nelaimingą žmogų jie sako, jis blogai jaučiasi savo “skūroje”,  “odoje”, suprask kūne. Labai teisingas apibūdinimas. Neseniai  radau jaunystės aktų nuotraukas, kur aš tokia graži ir liekna. Ir ką tu manai – žiūrėdama jas prisiminiau, kad tada jaučiausi apkūnoka, nors tilpau į 36 dydį. Žmogiškajam kvailumui ir tuštybei, tam kvailam tobulumo siekiui ribų nėra….:)

Linkiu visiems gerai jaustis savo “skūroje”.

Ir kaip tai gyvena tavo viduje? (pamenu tą komplimentą knygų mugėje skriejusį per minią žmonių. Ne kiekviena taip padarytų. Ačiū tau už jį).

Ir vis prisimenu mano mamos juoką: “Kas gi pakels katinui uodegą, jeigu ne jis pats”. Taip ji juokaudavo, kai mano pasitikėjimas savimi trykšdavo per kraštus. Ir visada pridurdavo, taip, tu tikrai gali ir tu tikrai to verta. Taip ir išmokau eiti kaip katė per gyvenimą, pakelta uodega ir su karūna, dėl ko labai esu dėkinga tiek mamai, kuri man suteikė daug meilės ir padėjo suformuoti stuburą, tiek visiems, kurie kada nors mane skriaudė ar užgauliojo – jie padėjo suformuoti nepramušamus savi-vertės šarvus.  Be abejo, atsiranda pavojus, tapti snobu. Esu girdėjusi, kad mane žmonės vertina kaip arogantišką pasipūtėlę. Na, net nežinau, bet jeigu tai apie mane, tokia, kokia aš esu sau pati, tai tuomet tai – komplimentas 🙂

„…draugai yra tie, kurie turi vienas kitam pasakyti, brangusis, brangioji, mano galva, tu susimovei, darom ką nors, kad išliptum iš duobės…“

Turiu du įpročius – mėgstu  sakyti komplimentus ir girti net nepažįstamus žmones, nes manau, kad katinams, jei jie to verti, reikia kelti uodegas visur ir visada – kaip kad nutiko tada su tavimi, per mugę. O antras bruožas, daug blogesnis – mėgstu rėžti teisybę į akis, ypač draugams. Manau, jog draugai yra tie, kurie turi vienas kitam pasakyti, brangusis, brangioji, mano galva, tu susimovei, darom ką nors, kad išliptum iš duobės, arba tu klaidžioji kažkokiuose neteisingos meilės labirintuose, arba tu apsirengei kaip idiotas ir aš su tavim taip atrodančiu niekur neisiu ir pan.. Ir pati norėčiau, kad  man geras draugas laiku pasakytų, kada jau visai ne į temą apsirėdau, nusišneku, įsimyliu, šlykščiai pasielgiu, ir pan.

Deja, pastebėjau, kad ši savybė daugeliui sukelia neigiamą reakciją – neva aš statau save aukščiau kitų ir juos mokinu…. Ir visi mano paaiškinimai, kad aš tai  jau tikrai nesijaučiu aukštesne, nes a priori mano principas požiūrio į save yra nesusireikšminimas – tu esi žemės dulkė, kaip ir visi kiti, bet kiekvienas iš mūsų atėjo į šį pasaulį su kažkokia misija, vien todėl jau tu esi svarbus, bet neįsijausk per daug.

„…kai pasitiki savimi ir gerai jautiesi savo “skūroje”, tada žinai, kad aplinka dėl nieko nekalta, kad iš esmės tu kaltas, ar esi laimingas, ar ne – todėl ir darai viską, kad būtum laimingas…“

Manau, kad išgirsti konstruktyvią kritiką mums trukdo ta sužeista savimeilė, tas isteriškas “tu mane pažeminai, tu mane įžeidei”… O kurgi mantra – niekas iš išorės negali manęs įžeisti ir pažeminti, tik aš pats? Taigi, nemoralizuojant, kai pasitiki savimi ir gerai jautiesi savo “skūroje”, tada žinai, kad aplinka dėl nieko nekalta, kad iš esmės tu kaltas, ar esi laimingas, ar ne – todėl ir darai viską, kad būtum laimingas, ir išgirsti bei išmoksti atskirti konstruktyvią kritiką, nuo menkinančių vertinimų.  Ir išmoksti mylėti save ir mylėti kitus – skleisti meilę, džiaugsmą, komplimentus ir juos gauti atgal. Nes atgal gauni tik tai, ką skleidi – visata kreditu nedalina :).

Kiekviena mūsų kartais įkrentam į emocinę duobę (nuvertinimas, netikėjimas, skausmas išdavystė (čia aš saviškes pavariau)). Ką darai, kad iš  išliptum iš tos duobės?

Oj, aš turiu tokias dienas, kai jaučiuosi sena, stora ir negraži, o kartais dar ir kvaila, nieko neverta ir neturinti ką pasakyti. Ir tai net nesusiję su tuo, kaip kiti mane vertina, tai susiję su mano pačios teismu sau pačiai. Nes kitų nuomonė mane jaudina mažiausiai – ačiū tėvų auklėjimui ir bėgantiems metams, kad užsiauginau tokią skūrą, jog man visai neįdomu, ką apie mane galvoja aplinkiniai, nes aš apie juos nieko negalvoju, kaip sakė Coco Chanel. Net, jeigu ir skamba kaip arogantiškos kalės manifestas, tebūnie.

Bet va štai pati save aš galiu ir mėgstu pakritikuoti, užsiimti savi-grauža ir netgi savi-gaila kartais, labai mėgstu padepresuoti – laimei, labai trumpam. Dažniausiai jau kelias dienas prieš tai pradedu neišlįsti iš taip vadinamų uniforminių drabužių, nebesidažau lūpų, nebenešioju papuošalų – o  be šių dviejų atributų šiaip jaučiuosi nuoga, man nepatinka be jų išeiti į gatvę, ir t.t. Ir jau nujaučiu, kad vieną rytą atsibudusi pažiūrėsiu į veidrodį ir pasakysiu: “O Dieve, Erika, kokia tu sena, stora, negraži ir neįdomi”.

„…mėgstu nusileisti į dugną, kad atsispyrus būtų lengviau pakilti…“

Prevencijos imuosi retai, mėgstu nusileisti į dugną, kad atsispyrus būtų lengviau pakilti. Kai jau nutinka ta storos ir senos damos diena, tada  giliai įkvepiu, gal net nusikeikiu, ir  nutariu, jog parodysiu pasauliui, kad dar ne saulėlydis – klausydamasi labiausiai motyvuojančių muzikos gabalų, šokdama prieš veidrodį  – net jei ir nesinori, išsirenku gražiausius ir geriausius tai dienai drabužius, prisiverčiu pasidažyti, užsikabinu pačius prabangiausius savo papuošalus ir geriausius kvepalus, užsiaunu aukštakulnius ir pasitaisiusi pakrypusią karūną einu į gatvę.

Stengiuosi susigalvoti kokių pramogų  – ar į parodą nueiti, ar į restoraną, kad galėčiau ir į kitus pažiūrėti ir save – labai fainą ir gražią, nesvarbu, kad viduj liūdesio katės pešasi, – parodyti, ar nebrangius bilietus į kokią Europos sostinę susižvejoti ir taip užkurti svajonių apie ateitį mechanizmą, pradedu galvoti apie malonius praeities dalykus ir kurti planus ateičiai – tas labai gydo ir padeda vėl pajusti malonumą gyvenimo čia ir dabar.

„Raudonos lūpos iškart paslepia liūdesį, nuovargį, rūpesčius  ir atrodo, kad tavo gyvenime viskas tobula.“

Svarbiausia, raudonai pasidažyti lūpas  – tą jums pasakys bet kuri prancūzė ir bet kuris stilistas. Raudonos lūpos iškart paslepia liūdesį, nuovargį, rūpesčius  ir atrodo, kad tavo gyvenime viskas tobula. Žiūrėk, įdienojus jau  ir pasijauti, vis dar jauna, faina ir gražia. Ir pradedi šypsotis. O tada jau laimės hormonų gaminimo mašina užsiveda ir moteris pradeda švytėti.  Arba, jeigu viso to nepadarau, tai sėdu ant dviračio ir nuvažiuoju dvidešimt kilometrų. Pradedu pikta ant pasaulio ir negraži, finišuoju – pavargusi, laiminga, prakaituota ir raudonai degančiais skruostais: fizinio  grožio ar įdomumo  kaip ir nepadaugėjo, bet  atsirado džiugesio ir laimės akyse bei sieloje, todėl visi fiziniai trūkumai tarsi nublanksta.

Kas tau yra tavo kūnas?

„…viskas raukšlėjasi, tysta, blanksta. Viskas, išskyrus humorą ir meilę, alkį gyvenimui. Ir kol tai yra, tol su tavimi viskas bus OK.“

Įrankis mėgautis gyvenimu. Per daug nesureikšminu išorės ir kūno išvaizdos, man svarbiausia, kad jis būtų sveikas ir leistų man  žingsniuoti per gyvenimą, keliauti, mylėti, valgyti, juoktis, verkti, skaityti, klausytis, klysti ir mokytis. Kaime Prancūzijoje, kur gyvenu, aplink daug garbaus amžiaus žmonių – įžengusių į septintą dešimtį ir vyresnių. Ir jie visi aktyvūs. Gyvendama tarp jų aš iš lėto pratinuosi prie to, kad kūnas pralaimi laiko ir žemės traukos dėsniams ir viskas raukšlėjasi, tysta, blanksta. Viskas, išskyrus humorą ir meilę, alkį gyvenimui. Ir kol tai yra, tol su tavimi viskas bus OK.

Knyga, kurią rekomenduotum man paskaityti?

Graži moteris patiria vyro išdavystę ir streso apimta sukelia avariją, kurios metu netenka regėjimo ir susižaloja veidą ir t.t. Be to, ji – aktorė. Taigi, grožis  – jos darbo įrankis. Kaip ji išlipa iš duobės ir priima naują netobulą save, kaip susitaiko su tuo, kad niekada nebematys pasaulio grožio, kaip tai nesutrukdo jai sutikti naujos meilės…. man ši knyga labai padėjo – tai mano biblija.

 Asmenybė, kuri tave įkvėpė

Esu labai senamadiška. Nuo paauglystės žavėjausi ir domėjausi Sarah Bernhardt  bei jos gyvenimu. Tai moteris, kuri po savo kojomis klupdė ne tik pasaulio galingus vyrus, publiką, bet ir tapo moters laisvės simboliu dar tada, kai moteris buvo vyro nuosavybė – XIX amžiaus viduryje – XX amžiaus pradžioje.

Visų pirma, ši aktorė nebuvo labai graži, bet turėjo užburiančią charizmą. Ji vaidino iki pat gilios senatvės, o sulaukusi septyniasdešimties ir nebegalėdama pakęsti kojos skausmų pareikalavo savo buvusio meilužio chirurgo nupjauti koją virš kelio, pareiškusi, kad kitaip nusižudys. Ji teigė, jog nežinia, kiek jai liko gyventi, bet likusius metus ji ketina praleisti ne skausme, o mėgaudamasi gyvenimu. Chirurgas-meilužis prašymą įvykdė, tiksliau, paprašė kito chirurgo atlikti šią operacija, o madam netrukus grįžo į sceną, ne tik vaidino Paryžiuje, bet ir linksmino pirmo pasaulinio karo karius keliaudama po karo vietas, surengė turą po JAV ir suvaidino pritrenkiančia damą su kamelijomis sėdėdama kėdėje su ratukais.  Pasitikėjimas savimi visur ir visada nuo mažens buvo jos ginklas, jos syvai, be jo ji būtų niekas.  Vienas iš jos posakių man itin artimas: “Gyvenimas kuria gyvenimą. Energija maitina energiją. Tik atiduodami save mes tampame turtingesniais.”

Foto J. Jucys



Dar daugiau Erikos galite rasti jos tinklaraštyje  www.asmyliuprancuzija.wordpress.com arba tyliai stebėdami, ką dama veikia facebook’e.

 

SHARE:


0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

ĮKVEPIANTYS VIDEO